Stiprintuvo schema maždaug tokia:
Schema nėra skirta hifi audiofilams. Ji skirta tik patikrinti lempoms. Rezistorių ir kondensatorių nominalai gali ir skirtis, nes iš pradžių aš surinkau stiprintuvą, o tik vėliau pabandžiau nupaišyti schemą.
V1- 12AX7 (tinka 12AU7 ar panaši, kai įėjimo signalas stiprus), V2- 6П14П, V3- VR150 (150V stabilitronas), R12-200K, C2-0.1μF
Viskas prasidėjo nuo to, kad man prireikė kažkokio prietaiso tikrinti “pull-out” lemputes. Tiksliau visą kalną 12AX7 ir 12AU7 dvigubų triodų. O kai jau atsirado maitinimo šaltinis ir šioks toks korpusas, tai kas čia trugdo išgręžti papildomą skylę kitai lempai ir įkišti išėjimo transformatorių. Aišku gavosi mono stiprintuvas, bet aš neturiu daugiau įšėjimo transformatorių. Kodėl “antras lempinis”? Todėl, kad maždaug prieš 20 metų aš buvau beveik pasidaręs savo pirmąjį stiprintuvą…
Štai kaip atrodo aparato išorė:
Stiprintuve naudojamos trys lempos. Ta ketvirta šiaip pastatyta. Tai: 12AX7 (buvau įkišes ir 12AU7- groja tyliau), 6П14П-ЕВ ir VR150. VR150 tai 150V “stabilitronas”, jis stabilizuoja įtampą preampui.
O čia super-turbo-high-end viduriai:
Sumontuota bet kaip ir su minimumu detalių. Visos detalės second-hand iš mano mėgiamos japoniškos technikos- 1966 metų japonijos elektronikos pramonės pasiekimas. Išskyrus išėjimo transformatoriu- jis tarybinis, iš kažkokio seno teliko.
O taip švyti lemputės:
Mano fotikas nelabai ryškiai fotkina prietemoje.
Pirmi įspūdžiai- labai jautrus. Tik prikišk ranką ir tinklo fonas garantuotas. Labai lengvai perkraunamas įėjimas. Labai daug aukštų, o štai žemų man truputi trūksta. Aišku, aš gi ne audiofilas, man meška ant ausies užlipo. Ir, o siaube, testavimui naudojau kompiuterinę kolonėlę ir MP3 muzikėlę iš kompo. 🙂 Gal kitą dieną pajungsiu signalų generatorių ir su oscilografu pažiūrėsiu kas ten gavosi.
Atliktas vandalizmas dideliems dauginimo aparatams: Xerox 5343C ir kažkokiam naujesniam…
Gavosi biški LCD grafinių ekranėlių su pašvietimu ir touchscreen:
Kadangi išlupau su ganėtinai daug elektronikos, šitas dar kažką bando daryti
“Geroji pusė”
“Blogoji pusė”
Tie kur vienodi, tai ten ant vieno parašyta, kad tai OPTREX DMF50073N-F-FW, ant kito tokio pačio nieko padoraus neišskaičiau. 15 laidelių valdymui.
Dviejų vienodų touchscreenas primityvus- paprasčiausia matrica 9×12. O štai kito LCD modulio toucscreenas jau analoginis- išeina tik 4 laidai. O ir matrica atrodo rimtesnė. Deja, vieninteliai skaičiukai ant jos: EDMMR63WOF. 12 laidelių valdymui. Šitas, jei nemeluoja internetas tai Panasonic gamybos 320×240 STN-LCD.
Senesnėje žinutėje aš rašiau apie unifikuotus stiprintuvus iš tarybinės technikos. Tai “aukštos klasės” stiprintuvas. Šiandien radau schemutę “aukščiausios klasės” įrenginio. Tai net gi ne pirmos klasės įrenginys, bet kaip parašyta straipsnyje būtent “aukščiausios klasės” patefonas ir radija gebanti priimti ir FM stotis. 1964 metais tai buvo labai retas reiškinys. Stiprintuvo išėjimas yra 6W, bet tai tikri, gryni lempiniai vatai. Truputi patobulinus schemą, manau galima pasidaryti visai gerą lempinį stiprintuvą.
Stiprintuvo schema spausdinimui
Maitinimo šaltinio schema spausdinimui
| Numeris | Apvijų skaičius | Laido markė ir storis | Šerdis |
|---|---|---|---|
| TR1, TR2 | |||
| 3-4 | 1000 | ПЭЛ 0.14 | Ш20 |
| 4-5 | 300 | ПЭЛ 0.14 | |
| 5-6 | 300 | ПЭЛ 0.14 | |
| 6-7 | 1000 | ПЭЛ 0.14 | |
| 9-1 | 82 | ПЭЛ 0.69 | |
| TR1 (iš maitblokio) | |||
| 1a-3a | 0-458-530 | ПЭЛ 0.64 | TC-135 |
| 1b-3b | 0-458-530 | ПЭЛ 0.64 | |
| 5a-5b | 505x2 | ПЭЛ 0.41 | |
| 7a-7b | 29x2 | ПЭЛ 1.20 | |
| 9a-10a | 14 | ПЭЛ 0.90 | |
| 9b-10b | 14 | ПЭЛ 0.90 | |
| 11a-14a | 0-30-60-100 | ПЭЛ 0.31 | |
| DR1 | |||
| н-о-к | 0-2890-2950 | ПЭЛ 0.16 | Ш16x16, >3.5H |
Lempų sąrašas:
Л1, Л2, Л3: 6Н2П, ECC83, 12AX7 (su kaitinimo modifikacija)
Л4, Л5, Л6, Л7: 6П14П, EL84, 6BQ5, 7189A
Tai vienkartinio foto aparato viduriai. Tiksliau tik blykstės elektronika. Tai, kiek pamenu, Kodak firmos foto aparatas.
Supaprastinta fotoblykstės schema.
Energija iš baterėjos patenka į įtampos keitiklį surinkta iš kelių tranzistorių ir A transformatoriaus. Iš transformatoriaus įšeina aukšta kintama įtampa. Ji išlyginama diodu ir energija kaupiama kondensatoriuje C. Tuo pat metu prisikrauna ir mažiukas kondensatorius prie mygtuko. Kai kondensatorius užsikrauna maždaug iki 200…300V (nufotografuota schemute iki 297V) ji gali veikti. 300V dar pernelyg mažai, kad pramuštu ksenono dujas išlydžio lempai. Kad įvyktu išlydis, reikalinga išorinė jonizacija. Tai atlieka transformatorius B. Jis kelis šimtus voltu sukauptu mažame kondensatoriuje paverčia keliais-keliasdešimčia tūkstančių voltų ir kurie jonizuoja ora ir dujas pačioje lemputėje. Tada “blicas” ir suveikia.
O čia lemputė iš kažkokio mokslinio prietaiso. 300V tokios lemputės neišjudina.
elektronika.lt puslapiuose, tarp visokių juokingų paveiksliukų pamačiau kietą diską perdaryta į galąstuvą. Tas paveiksliukas buvo patalpintas į juokų skyrių. Bet aš nutariau, kad toks įrenginys gali būti visai naudingas megėjiškams darbams. Aš panaudojau seną 2Gb, “Western Digital Caviar 22500” kietą diską. Tai tik 5000 apsukų diskelis, bet pradžiai užteks. Nuėmiau dangtį, visas galvutes ir magnetus. Priklijavau švitrinį popierių prie diskelio.
Kibirkštys gavosi!
Varikliukas silpnokas, bet galastuvas panaudojamas. Sekanti versija bus iš 7K SCSInės Barakudos. Arba gal aš rasiu kokį senovišką multidiskinį serverinį kietą diską.
Tarybinė dažnai būdavo “unifikuota”. Tai reiškia, į įvairias skirtingas dėžes dėdavo standartinius vidurius. O kai kurie vidiniai mazgai budavo dedami į daugelį skirtingų aparatų. Tai lempinio stiprintuvo schema iš kiek aukštesnės (II) klasės aparatūros. Taip maždaug 1966 metų laidos. Pagal aparašymą, išėjimas tik 1,5W, bet kaip pamenu, tokios radijos gana garsiai grodavo.
Didelė schema spausdinimui.
Kontaktas 17, linija 5: +200V
Kontaktas 15, linija 3: +260V
Kontaktas 21, linija 1: +280V
Kontaktas 20, linija 2: +280V
Kontaktas 12: Audio in
R1: garsas
R2: aukšti
R3: žemi
L1, Л1 6Н2П, ECC83, 12AX7 (su kaitinimo modifikacija)
L2, Л2: 6П14П, EL84, 6BQ5, 7189A
Maitinimo šaltinio schema.
Didelė schema spausdinimui.
Perdirbimui gavo labai seną įrenginį- kažkokį “Medicininį kompiuterį” ir jame buvo labai gražus daikčiukas. DIMMas šalia tik tam, kad įsivaizduoti dydį.
Tai feritinė atmintis. Mažas žiedelis iš ferito (feromagnetinės keramikos) gali būti įmagnetintas dvejom kryptim (pagal arba prieš laikrodžio rodklę). Taigi toks žiedelis gali būti naudojamas kaip 1 bito atmintis. Ir ne “gali būti”, o buvo naudojamas virš 15 metų kompiuteriuose. Ši atmintis sugalvota ir labai ištobulinta 1949 metais. Nuotraukoje pavaizduota atmintis pagaminta apie 1966 metus. Šis atminties “modulis” pagamintas Japonijoje, kogero TDK firmos. Modulis susideda iš 5 spausdintų ploksčių, kurios atinkamai turi po 4 “kilimėlius”. Viso 8000 bitų atminties. Tai juk 1000 baitų (0.9765625 kBaitai)! Jėga.
Feritinė atmintis dar ir dabar naudojama specialiose vietose, nes ji išlaiko informacija net ir išjungta ir ji nebijo radiacijos. Šiuolaikinė feritinė atmintis žymiai mažesnė ir gaminama taip pat kaip ir visos kitos mikroschemos.
Atminties veikimas paremtas tuo efektu, kad srovė tekanti per prakišta per žiedelį laidą ir viršijanti tam tikrą reikšmę, įmagnetina žiedelį. Kitos krypties srovė permagnetins žiedelį į kitą pusę. Kai tik įvyksta permagnetinimas, kitas laidelis perkištas per žiedelį, dar vadinamas “nuskaitymo laidu” užfiksuoja srovės impulsą. Impulso poliariškumas priklauso nuo pradinio įmagnetinimo krypties. Skaitymas yra destruktyvi operacija- nuskaičius atmintį joje nieko nebelieka. Todėl po kiekvieno nuskaitymo, informacija turi būti įrašoma per naujo.
Atmintis paprastai būdavo organizuojama kaip plokščia matrica, kur “rašymo” laidelis padalintas į du laidelius- eilutėm ir stulpeliams. Kiekvienu laideliu teka tik pusė srovės raikalingos įmagnetinti žiedelį. Tokiu metodu galima adresuoti tik vieną žiedelį iš grupės ir nuskaityti reikšmę. Taip gaunamas adresas skaitymui ir rašymui.
(Protingas tekstas kopijuotas iš interneto ir pažodžiui išverstas.)
Beja, šitas daikčiukas sukūrė tokį dabar žinomą kompiuterinį terminą: CORE DUMP. 🙂
B-300-G , NEC gamybos ir nežinomo modelio tarybinė lemputė. Nors tarybinė lemputė gali būti ir dar egzotiškesnė
Tai radio lempa užpildyta grynu vandeniliu ir plona geležine vielute. Kada geležinė vielutė šalta, jos varža būna maža. O kai karšta, varža žymiai padidėja. Skirtuma tarp šaltos ir karštos varžos yra net dešimt kartų. Kai srovė teka per bareteri, ji šildo tą vielutę. Taigi, srovė tekanti per bareterį stabilizuojama. Seniau bareteriai buvo naudojami įvairioje aparatūroje. Dabartinėje technikoje labiau naudojami įvairūs puslaidininkiniai prietaisai, kad ir PTC rezistoriai.
Iš radinių serijos:
Artimesnis daikčiukas nuotraukoje tai medicininės aparatūros stiprintuvo maitblokis. Tolimesnis daikčiukas- pats stiprintuvas.
Lempinių stipriakų megėjams labiau panaudojamas maitblokis. Tai +150V stabilizuotas maitblokis, kuris dar išspjauna 6,3V kaitinimui, dar kažkokį stabilizuotą pagal srovę 20V šaltinį. Maitblokį išbandžiau- veikia.
Trumpai sakant yra trafas:
Input 220V.
Output: 20V @ 0.3A, 5V @ 2A (diodo šildytuvas), 2x385V @90mA (su centrinių išvadu), 6.3V @ 3A.
Lemputės: 5AR4, B-300G, VR-150MT
Droseliukas ? – viskas ant jo parašyta japoniškai. Kondensatorius 2x20mkf @ 500V
Kita: seleninis lygintuvas 20V grandinėje, saujelė mažesnių kondensatorių ir rezistorių.
Antra plokštė tai stiprintuvo likučiai su 2 x 6BQ5 ir 3 x 12AX7 lemputėm.
Turim du komplektus tokios technikos.
