Kad pagerinti darbą su SpectraBlue spektrometru, darbdaviai išgrūdo mane ir dar vieną darbuotoją į snuduriuojantį miestuką Kleve. Kadangi lėktuviukai tą dieną tiesiogiai neskrido, tai teko sėsti į dar mažesnį lektuvėlį ir aplankyti keliom valandom braliukus Latvius.
Ten apžiūrėjom jų 3D pagrindinį simbolį, pavažiavom tramvajum nauju ir viskas. Pas Latvius tik patiko, kad bent jau jų pagrindinio miesto transporto sistema unifikuota ir bilietai su RFID sistema.
Didesnis lėktuvėlis nusileido tipo Düsseldorfe, bet iš tikrijų kaimelyje Weeze. Iš ten taksiuku iki galutinio tikslo- gulbių miesto… kaimo, Kleve.
Ten toks miegantis miestelis, kur beveik viskas užsidaro 17..18 valandą, net nėra siuvenyrų pirkti ir vaikšto gana daug pensininkų. Nu tipiškas tikriausiai nedidelis miestelis.
Langai daugiausiai uždaryti tom žaliuzėm. Netgi vakare, kai saulė nebekaitino (mums pasisekė papulti per pačius karščius).
Senosios didybės pėdasakų nelabai radom. Netgi senose miesto kapinėse. Tačiau vienoje vietoje visdėlto liko pėdsakai kurie prasprūdo pro vietinius cenzorius:
O mokslo-pažintiniais klausimais matėm XYZ smauktytuvą:
kuris kainuoja nuo 5 iki 7 k€. Kas yra “kiek” per daug.
Ir dar matėm, kad spektrometras nėra labai sudėtingas daiGtas:
Jie naudoja pačius paprasčiausius senoviškus CCD sensorius, kuriuos mačiau dauginimo aparatuose ir skaneriuose. Viskas labai paprasta- tik kokybiška optika. Ir:
Visokie stikliukai kurie gerai išpurškia medžiagą. Nu ir dar biški softo. 🙂
Ten kelias dienas mus mokino spektrometrijos išminties. Ne mus vienus, o ir žmogučius iš kitų pasaulio vietų. Vieni žmogučiai manęs klausė kas per prietaisas yra šildymo radijatorius, o man teko net kelias minutes galvoti, kad suvokti ko manęs klausia. Į pabaigą jau kultūrinis šokas buvo pramuštas ir Kinai puikiausiai klausė mūsų patarimų ir net komandų. Susikeitėm valiutiniais siuvenyrais ir aš vėl nepalankiu kursu, už 10 litų įsigijau šitą pinigą:
Tiesa, man siūlė didesnio nominalo, tačiau pasirinkau šitą, nes jis plastikinis ir naujesnio leidimo. Man labai patinka “langelis” per kurį matosi klavietūros G raidė.
Tai tiek. Čia kaip ir pasiteisinimas, kodėl neparašiau straipsniuko. Deja, kitą savaitę irgi kogero nespėsiu parašyti, nes reikia aplankyti Londoną.
Australiški pinigai irgi plastmasiniai ir su langeliais. Labai gerai tie langeliai: paėmus banknotų krūvą ir pakėlus prieš šviesą matosi, jei koks svetimkūnis įsivelia, nes skirtingų nominalų skirtingos formos langeliai.
O šiaip kelionės yra baisiai gerai, net ir neturistinės darbinės.
Dabar nemažai jau valstybių plastikinius banknotus naudoja. Tarp jų reiktu paminėti Izraelį, Pietų Amerikoje berods Gvatemala jei neklystu irgi plastikinius banknotus jie turi.
Levai, gal kolekcionuoji banknotus rimčiau?