Vaikystėje ir jaunystėje domėjausi radioelektronika. Tačiau buvo viskas kitaip- viskas buvo brangu, nebuvo prietaisų ir detalės buvo deficitas. Niekada netraukė jokios “šviesos muzikos”, tačiau norėjosi garso. Buvo net pradėjęs konstruoti lempinį garso stiprintuvą, bet jis dėl namiškių kaltės pražuvo (neatskyrė stiprintuvo nuo šiukšlių kalno ir išmetė). Vienu metu buvo mada konstruoti detektorinius radio imtuvus (0-V-0), tačiau aš gyvenu prie radio trugdymo stoties, taigi girdėdavau tik “Majak” radio stotį. Tačiau man patiko, kad kažkas groja, ir tik vėliau suvokiau, kad toje vietoje kur gyvenu groja bet kas- netgi neprijungta garso kolonėlė. Aišku turėjau ką nors įtarti- nes kiek bevynioji antenos kontūrą ir kiek besukioji kintamą kondensatorių, bet vis tiek groja ta pati stotis. O užmiestyje kažko negrojo. Todėl už sutaupytas lėšas pirkausi ne vieną radijo konstruktorių. Net ko gero senienų stalčiuje turiu šitą, tikrai turėjau kelis variantus “Юность” kurie atrodė maždaug taip ir gal kokią tokią nesąmonę. Visi parduodami konstruktoriai pasižymėjo tuo, kad jie buvo tiesioginio stiprinimo, gal kurie regeneratyvinai (1-V-1, 2-V-1). Tačiau jie taip pat gaudė arba vieną stotį arba neveikė. Neveikė dėl dominuojančios stoties ir dar gal dėl mano kreivo surinkimo arba tikrai galimai defektuotų detalių (rusai mokėjo šūdą gaminti). Ir niekada nemačiau nei vieno konstruktoriaus veikiančio superheterodino principu.
Neseniai pas kinus nusipirkau radijo konstruktorių pabandymui, pasirinkau oldskūlinį variantą- tik ant tranzų. Ir superheterodiną.
pasidina
Visos instrukcijos visiškai suprantama kalba. Tačiau tai visiškai dabar nebegąsdina. Aš netgi skaičiau tas instrukcijas kai strigau vienoje vietoje.
Viską išpakavus gavosi taip. Befotkindamas pamečiau vieną kondensatorių, bet įdėjau SMD.
O čia ta problema dėl kurios bandžiau skaityti kiniškas instrukcijas. Yra trys “kontūrai- trafukai”. Visi skirtingų spalvų- raudonas, baltas ir nedažytas. Raudonas buvo be kondensatoriaus- vadinasi ten heterodino kontūras. O kiti du? Internetai sakė, kad balta spalva būna pirmas IF, o juoda spalva antras IF ir detektorius. Ar tai teisybė aš nežinau, bet randominė sulaužyta radija turėjo baltą kontūrą prie kurio buvo ir 465/455kHz keraminis filtras, o raudonas buvo arčiau kintamo kondensatoriaus. Deja juodo nebuvo. Tas nedažytas tikriausiai ir bus juodas. Deja mano žinios apie tai nulinės.
Pradėjus lituoti, kažko nepasileido generatorius. Kiek pasukus paaiškėjo, kad kinai įdėjo brokuotą kondensatorių arba aš jį sugebėjau sulaužyti pasukdamas pirščiukais. Ir užsitrumpino būtent generatoriaus kontūras. Pasijungiau laikiną kondensatorių iš tarybinės technikos. Generatorius suveikė ir parodė kostminę amplitudę- vos ne 12Vpp iš nepilnu 5V maitinimo.
Viskas sukonstravus išgirdau šnypštimą ir pažaidus su heterodino rite net pavyko išgirsti “Radio România”. Gal net ~500kHz. Nesvarbu. Svarbiausia, kad veikia.
pasidina
Surinktas agregatas, dabar jau su tarybinės radijos FM diapazono kintamu kondensatoriumi. Jis bent fiziškai panašesnis į blogą kinišką CBM-223P (59.2pf / 141.6 pf). Kad ir ką tie skaičiai reikštu… Esmė tame, kad kondiko sekcijos fiziškai nevienodos. Ir kiti datašytai rodo, kad viena (oscilatoriaus) sekcija: 59,2 – 5pF, o anteninė dalis: 141.6 -5.5pF (ir trimeriukai +-8pF.
Reikėtų paieškoti tokio pat kondensatoriaus arba burti su antenos rite. Nes dabar selektyvumas ne koks- pora radijo stočių.
O dabar klausimas! Kodėl nebuvo nei vieno rusiško superheterodininio konstruktoriaus? Kodėl aš turėjau kankintis su tuo beviltišku tiesioginiu stiprinimu?
O kitas klausimas, ar kam įdomu kaip veikia radijo imtuvas? Juolab, kad užsisakiau krūtesnį konstruktorių už 5€ ir su keturiom ritelėm!
Beja- IF ritelės pas kinus jau suderintos IF dažniui! Nieko nereikia sukinėti.
Aš radiotechnika/elektronika pradėjau domėtis gal šeštoj klasėj – tėvas kažkada buvo nusipirkęs tokią Bieliausko knygutę “Tranzistorinė technika mėgėjams”, aš ją aptikau ir panorau susirinkt radijo imtuvą :). Aišku, vieną iš paprastų (ne superheterodiną). Tuo kart viskas baigėsi P401 ar P403 aukštadažniais tranzistoriais – niekaip negalėjau jų įsigyt. Po to Gardine buvo nusipirkta toks konstruktorius “Zor’ka” (2-V-2, Радиоконструктор “Зорька”):
Vat šitą pavyko surinkt (po to dvisavaites ieškojau, kodėl jis neveikia (banalus šaltas montažas):). O toliau pamažu perėjau prie skaitmeninės technikos (155 serija, nulupta nuo kažkokios skaičiavimo mašinos plokštės).
O konstruktoriai-superheterodinai buvo (teoriškai, praktiškai neteko matyti:) – kai kurios raiogamyklos savo gaminamus imtuvus prdavinėdavo ir kaip radijo konstruktorių.
Aš kažkokį gana sudėtingą (man tais laikais) radio imtuvo konstruktorių irgi turėjau, bet taip ir nepriverčiau jo veikti. Gal tai ir buvo minėta КИЕВ-4, tikrai nepamenu, tik žinau, jog supakuota buvo mėlynoje plastikinėje dėžutėje. Po kažkiektai metų kai radau tos radijos plokštę – biški baisu pasidarė – kaip aš tada (kokioj 7-8 klasėje) dar nemokėjau lituoti… Turėjau dar du stiprintuvų konstruktorius, vieną mono, po to kitą – to paties modelio gerokai patobulintą stereo variantą. Priversti gerai veikti taip ir nepavyko. Į tą stereo po dar kiek metų sudėjauTDA2003 rusišką variantą, tembro dalį palikau originalią ir pardaviau.
O tą knygutę “Tranzistorinė technika mėgėjams” taip pat turėjau, suskaičiau iki skutų.
Jei bandyti prisiminti visus… be minėtų “junost”, buvo rinkiniai tipo “start”?
1) “УНЧ-20 Вт” – 20W galinis. Su juo, kuris biški veikė, o poto nebeveikė sudeginau brolio japonišką kolonėlę.
2) “Старт-7173”- kuris iš viso neveikė. Kažkodėl :), pradinis stiprintuvas.
3) “Старт-7174”- net KETURIŲ šviesos diodų galios indikatorius. Veikė. Bet gaidys iš esmės.
4) “Калибратор кварцевый” – 100kHz, 10kHz ir 1kHz “etalonas”. Net dabar naudojamas kažkokiam prietaisiukyje.
5) “Старт-7245” (Микроконтроллер программируемый) – absoliuti nesamonė. Net dabar kogero turiu senienų stalčiuje. Lemputes junginėja pagal programą.
poto laikrodžiai su elektroliuminiscenciniais indikatoriais. Kurie neveikė dėl supisto trafo kur reikėjo suvynioti. O čipą ir sudeginau. Poto buvo patobulinta versija su 220 trafuku.
Konstruktorius “elektroninė laboratorija” kur laideliai jungėsi su spyruokliniai gnybtais. Spėju kad “Юный Электроник” (ЮЭ-50).
“Электротехника в 200-х опытах” – šito instrukcija dar fazendoje mačiau. Tikrai geras rinkinys.
Keletas net Lietuviškų rinkinukų. Bet nerandu internetuose kaip ieškoti. Ypatumas- šlykšti universali getinaksinė PCB su trikampiais ir kvadratėliais. Reikėjo lituoti bet kaip ištempus kojas “ore”. O getinaksas atsisluoksniuodavo po trečio litavimo.
Daug start komplektu gavau gana keistai- kai tik pradėjo byrėti sąjunga ir prasidėjo infliacija, aš pradėjau pirkti … paštu iš “visasajunginės siuntinėjimo bazės”. “Посылторг” ir “Роспосылторг”. Svarbiausia buvo gauti katalogą. Poto eini ir užsakai VISKĄ iš eilės. 90% daiktų tose bazėse nebuvo, tačiau kartais pavykdavo. Rosposiltorgas iš viso veikė tik rusijai, bet kartais pramušdavo į Lietuvą. Ypač atsimenu kaip užsakiau VISUS rezistorius. Gavau dėžutę PALAIDŲ 0,125W rezistorių. Kogero VISŲ nominalų. Be jokio pakavimo- gal savaitę rušiavau. 🙂
Internete radau katalogo lapo nuotrauką. Rašydavai kodą ir laukdavai.
O, prisiminiau vieną lietuvišką konstruktorių (nors tai greičiau buvo detalių rinkinys su rusiška instrukcija) – pirkau ar tai Garliavos, ar tai Prienų univerasalinėj parduotuvėj. Pats didžiausias jo privalumas – kad buvo keli operaciniai stiprintuvai (140UD9, “Nuklono” gamintas toks “specifinis” uA709 analogas) – ir jie buvo veikiantys 🙂 .
Pamenu beveik visus aukščiau išvardintus konstruktorius 🙂 Seni visuotinio deficito laikai… Rinkau tokį tiesioginio stiprinimo imtuvą ” Мальчиш”. Montažinė plokštė buvo kartoninė su išbadytomis skylutėmis, lituoti teko prakišus detalių išvadus ir kitoje pusėje sujungti, panaudojant kai kur tuos pačius išvadus, kai kur iš telefono kabelio išluptus laidukus. Jau pagal pavadinimą aiškus, kad мальчиш darė молчиш 🙂 Taip ir nepavyko jo paleisti. Bet tai davė startą tolimesniam domėjimuisi elektronika . Tada prasidėjo važiavimas iš kaimo į Kauną, buvo netoli stoties sklepukyje tokie du šopčikai, kur iš radijo gamyklos žmonės privilkę visko buvo iki lubų 🙂 Šviesos efektus dariau su. К155ИР1 , К155ЛА3 – net 7 skirtingos programos buvo. Galios stiprintuvą iš Radio žurnalo konstravau ( su KT 825 ir KT 827 tranzais ). Beje, tranzus śopčike pirkau ne KT, o 2T – toks paplikęs diedas sakė, kad anie karinei technikai ir baisiai geri. Nu tikrai geri, veikė puikiai ir ne vieną S 90 sukūreno per šokius 🙂 Po velniais, kaip greitai gyvenimas lekia… Atrodo, kad dar vakar visai tai buvo 🙂
Anksciau neteko matyti konstruktoriu heteriodino radio imtuvu. Vien tik detektoriai ir tiesioginio stiprinimo, nes heteriodinas per daug sudetinga systema, reikalinga daug radio ziniu ir derinimo ypatumu. Del radio megeju- tai kosmosas. Be oscilografo nesureguliuosi, o kas tuo metu turejo osilografa? O kas turejo tai atskira kambari turejo tureti jam laikyti. Tais laikais net testerio neturejom. Atsimenu tevas atnese is darbo analogini multimetra, toks kur rodykle atsilenkia su daug padalu surasytu. Vienintelis matavimo prietaisas buvo. Dabar pilni stalciai skaitmeniniu testeriu, kiseniniu oscilografu…
Taip, superheterodinas gali atrodyti sudėtingas. Gal reikėtu oscilografo, tačiau… Ko realiai reikėtu megėjui, kad sureguliuoti supergeterodiną:
1) “aukšto dažnio” kintamos įtampos milivoltmetro. Jo schemas tikrai mačiau radio žurnaluose.
2) gal būt “aukšto dažnio” (kabutėse, nes ~500kHz) generatoriaus.
Viskas.
Pirmas etapas- ar generuoja heterodinas. Čiau turi padėti AD AC voltmetras. AC, kad suprasti, kad yra kažkas AC. Dažnis dzin.
Antras etapas galimas su išoriniu generatorium, bet galimas jei yra stipri radijo storis- atjungiam anteninį konturą. Pasigaunam bet ką ir smaukom IF riteles. Po vieną kaskadą. Ir mums visiškai dzin ar tai bus 465kHz ar 472. Galima buvo ir ant 666kHz nusistatyti naudojant LR stotį 🙂
Bet geriau su IF dažnio generatorium.
Heterodiną gal dar ir su kita radija galima pasigauti.
Bent jau man trūko mentoriaus. Nes buvo tiek momentų, kai užpuldavo visiška neviltis ir frustracija. O viskas dėl smulkmenų kurios dabar atrodo paprastos. Kad ir tai, kad tranzistoriai dirba su SROVĖM, o ne su įtampom. 🙂
“Юный Электроник” (ЮЭ-50) geras “lego” buvo vaikystėje.