Papasakosiu kaip gimsta 3D modelis. Atari kompiuteriai naudoja specifinį kištuką ir tie kištukai jau negaminami. Yra pirkti naujadarų iš Lenkų, bet pirmiausia laukti, o antriausia- iš Lenkų. Dar yra kažkoks 3D STL failas, bet jis kažkiek kainuoja ir neaišku ar veiks su mano geležėlėm.
Kilo mintis pasidaryti savo. O ir kartu parodyti kaip tai darosi.
Pirmiausia bandom rasti internete brėžinius su tikrais išmatavimais. Greitai neradom, tai su kreivu kinišku “štangelcirkuliu” kiek pamatavom ir atspausdinom testinę “tarpinę”:
Patikrinus ir pamačius kad skylutės nesutampa buvo pakoreguotos koordinatės. Poto vėl spausdinom ir isitikinom, kad dabar pataikėm. Poto spausdinam pirmą modelį su metalinių kontaktų laikymo skylėm, po to patobulinam dizainą ir kiek pakoreguojam skylutes. O paskutiniam jau ištaisytos klaidos ir padidintas korpusas dangteliui.
(Įdomi mintis, kurią išgirdau kažkur youtubėje: išmatuojam detalę ir žiūrim į skaičius. Jei skaičiai panašus į colinius, pereinam į colius. Jei metrinė, pasiliekam metruose. Tačiau jei išmatuotas dydis 3,9785mm, tai ko gero originalus skaičius bus 4.00mm. Nes žmogus specialiai nedarys kvailų skaičių savo brėžiniuose. Taip reikia “humanizuoti” visus išmatavimus.)
O kaip paišom? Aš paišiau labai iškreiptai, nes nemoku dirbti su rimtom programom. Todėl pradines skylučių koordinates ir gražius korpuso užlenkimus paišiau su 2D programa- Corel Draw. Ji moka labai gražiai paišyti kreives.
Be ja, koordinatės (kad neužmirščiau): x1: 0, 3.5, 7, 10.5; x2: 1.75, 5.25, 8.75. Y: +-1.6.
(jei skylutės išdėstytos lygiakraščiam trikampyje, tai Y:+-1.5155.. bet man 1.6 gerai suėjo. Ir dar klausia žmonės, ar gyvenime panaudojai Pitagoro teoremą).
Iš 2D pereiti į 3D radau tokį kelią- Corelis rašo DWG, o autokadas nuskaito. Poto skylutės- EXTRUDE, korpuso kreivė pradžioje užrREGIONinam, poto EXTRUDE. Poto SUBTRACT vieną iš kito. Kodėl tas šūdinas autokadas nesugeba EXTRUDE kreivės galim tik klausti pačio autokado.
Gautą 3D modelį išeksportuojama į STL.
Poto darom žiaurią degradaciją- užsikraunam senovišką (būtent senovišką, 1.4.3) XYZmaker programą ir su ja pabaigiam darbus. Kodėl senovinę? Todėl, kad naujoje sukeitė viską ką galimą ir padarė beveik neveiksnia.
Aš paklausiau autokadisto-architekto, kaip pakeisti skylės dydį esamam 3D modelyje ir anas atsakė- nu užtaisai skylė ir poto darai naują. Aš nežinau ar tai teisybė, bet tai ne darbas, kai darai kištuką, kai reikia tiuninti 13 skylučių. Todėl laikome modelį kiek kitoje formoje nei galutinis produktas:
Kairėje, mėlynas- eksportuotas “daiGtas” iš autokado. Salotiniai kūgiai- kištuko skylučių prapletėjai (pagal koordinates). Su šiais kūgiais apipjaustom mėlyną detalę.
Žalia-raudona-ir-biški-mėlyna detalė tai “invertuota” skylė skirta laikyti metalinėms detalėm. Kai matosi iš spaudinių, skylės parametrai keitėsi net paskutinėje revizijoje. Jei neturėčiau tokios “detalės”, tai norėdamas pakeisti skylės konfiguraciją, turėčiau vos ne viską paišyti iš naujo.
Dešinėje- galutinis “darbinis” modelis. Kad paversti detale, užtenka tik suformuoti skyles (SUBTRACT) ir sumauti visus komponentus vieną ant kito. Visas darba atliekamas pagal globalias koordinates. Poto eksportuojam į STL, konvertuojam į darbinį failą ir spausdinam. Jei reikės pakeisti skylės parametrus, tai jokios problemos- skylės “išmušėjas” padarytas iš stačiakampių primityvų ir juos galima kaitalioti.
O geležis tai iš kiniškų lizdelių, panašūs naudojami kompo CPU ventiliatoriui pajungti:
Norėčiau, kad blogo skaitytojai pasidalytu savo 3D modelio kūrimo metodika.
Kadangi universtitete turejau Autodesk Inventor kursa, tai naudoju fusion360. Galingas praktiskai ‘viskas viename’ irankis, kuris norint, gali atstoti ir sliceri, ir cam softa. Yra nemokama versija, su kuria veikia didele dalis baziniu funkcionalumu. Braizymo procesas panasus – jei yra tikslus daikto ismatavimai – braizau pagal juos. Jeigu nera, – matuoju slankmaciu. F360, kaip ir dauguma moderniu cad’u leidzia tiek braizyti 2d kontura, ir ji extrudinti, tiek iskarto braizyti erdvine figura – kartais patogiau vienaip, kartais – kitaip. Yra toks labai naudingas dalykas vadinamas ‘parametric design’, kurio pagalba parametra (ilgi, ploti, auksti, tarpa tarp akiu) apsirasai kaip kintamaji, ir veliau gali lengvai kaitalioti – patogu. Dar yra toks generative design – sukombinavus su 3d spausdinimo technologija, galima gaut idomiu rezultatu.
Mano braižymo procesas toks pats kaip ir Svecio, tačiau po paskutinių atnaujinimų nuo Fusion 360 perėjau prie Freecad. Trumpai tariant, Fusion 360 pradėjo limituoti nemokamų vartotojų galimybes. o aš tikrai neišgaliu mokėti 500$ per metus už licenziją. Tiem, kam įdomu gali pasiskaityti čia: https://www.autodesk.com/products/fusion-360/blog/changes-to-fusion-360-for-personal-use/
O jeigu kalbėti apie Freecad tai ji yra tikrai plačias galimybes turinti nemokama atvirojo kodo programa. Jos galimybės yra tikrai artimos kitam komerciniam softui.
pats valdymas nėra toks intuityvus kaip Fusion 360 bet labai panašus į Solidworks. Kalbant apie resursų naudojimą Freecad ir ant bulvės veiks. Silpniausias kompas su kurio naudojau abi programas yra “GPD microPC” su overclockintu Celeron N4100 procu ir integruota Intel grafika. Freecad sukasi kaip bitutė, kai tuo tarpu Fusion 360 veikia nebe taip ir sklandžiai, tačiau pakenčiamai.
Abi programos yra vertos dėmesio, tačiau manau, kad netolimoje ateityje Fusion 360 funkcionalumo apribojimų nemokamai versijai tik daugės.
Aš taip pat naudoju F360, prisiregistravau kaip studentas :). Praktiškai 2 vakarų užteko šiek tiek pramokti ja naudotis. Ribojimai failų skaičiui ar CNC ašims nelabai trukdo, kitų nelabai žinau. Nors dokumentacijos sudarymas prieš kokius 4-5 metus buvo tikrai geresnis. 2D paprastiems brėžiniams, ypač CNC – Inkscape
As tuo tarpu kazkaip esu Solidworks fanas, labai patogu is Altium PCB isikelti ir tada korpusa padaryti. Privalumai: intuityvus gaminant paprastas detales, mechaninis simuliavimas ir grazus rendering. Trukumas manau, kad galingo PC reikia ir net tada stringa kartais, dar kartais visokie fillet ir dependent geometries labai sumala viska, ypac kai sudetingesne detale.
As labai rekomenduoju FreeCAD, vien del to kad tai pilnai parametrinis braizymas. Pradedu su is akies tiksliu breziniu, o paskui sudedu apribojimus (kas turi buti lygiagretu, kas turi buti statmena, koks ilgis isdalintas i lygias dalis skylutems. Perejimas is 2D i 3D irgi labai paprastas – palaiko additive ir subtractive 3D formas ir visas Boolean operacijas su jomis.
Net seilė varva pažiūrėjus į SLA printeriuką.. 🙂 Programų daug – nėra skirtumo su kuo braižai – svarbu galutinis rezultatas. Jeigu pasiekei šį rezultatą iš 2D Corel’io, tai jokio skirtumo. Aišku priklausomai kiek ta detalė sudėtinga ir kiek joje visokių dalykų reikia.
Kaip programeriui siūlau Openscad. Braižymas kodu 😉
Dažniausiai tokiems dalykams naudoju OpenSCAD. Gali atrodyti šiek tiek barjeras, mokytis dar viena programavimo kalbą tačiau toks formu programavimas turi labai svarių pliusų: nereikia niekada galvoti apie tai kur interface yra koks nors punktas ar buttonas, redagavimo problemos neegzistuoja. Norint paredaguoti pakeiti koda ir spaudi f5, toki modeli sugeneruotu akimirksniu. O kaip programavimo kalba tai labai paprasta visos komandos telpa į vieną lapą. Galima rast OpenSCAD cheat sheet.
O tas Autokado produktas nebus tas pats kuris neveikia be prisijungimo prie jų “klaudo” ir be interneto niekas nepasileidžia?
aina sau kiek darbo turi koks elux (Electrolux)enginerius kai reikia isiūti detalėn dar parametrą kad ji pabyretų velniop po kokių 2,5metu naudojimo (kad nepapult ant savo galvos(garantinio) ……. (nors protingi guru sako,—- , kad jau programos skaičiuoja ir fizinius detalių atsparumus iki keliu sav, tipinio naudojimo …
Levai, taip tai yra būtent toksai Autokado produktas. Esi priverstas netgi failus saugoti jų debesyje.