Istorija ilga ir sudėtinga. Tiksliau jokio sudėtingumo, tik geras sutapimas ir sekmė. Viskas prasidėjo nuo to, kad į šiukšlyną išmetė tarybinį aviacinį (ar šiaip karinį) laikrodį. Aš ji pakėliau ir jisai lygtai veikė. Tačiau kiek ilgiau palaikius ir pagaliau nustačius laiką pasimatė defektas- laikrodis ėjo tik tam tikroje padėtyje ir siaubingai skubėjo. Greičio reguliavimos nelabai ir padėjo, o kiek atidžiau pasinagrinėjus pasimatė defektas- paskutinis “ratukas”, tas kuris sukasi pirmyn- atgal ir kuris lemia laikrodžio veikimo greitį turėjo defektą- ašelės galiukas kuris statosi į rubino guolį nulūžęs. Čia jau nelabai ir paremontuosi- reikia keisti. Todėl laikrodukas buvo padėtas į lentyną neapibrėžtam laikui.
Praėjo neapibrėžtas laikas (kuris kogero ilgesnis nei metai) ir į rankas papuolė vieno žmogaus lobiai (sandėliuko turtas). Tarp lobių buvo alia antikvarinis laikrodukas kuris nelabai veikė ir buvo toks pusiau savadarbis. Tačiau laikrodžio mechanizmas tarybinių laikų. Ir kilo mintis, kad tarybiniais laikais visa pramonė buvo unifikuota ir mechaniniai laikrodžiai gali būti panašūs. Pirma apžiūra parodė, kad laikrodis irgi karinės kilmės tačiau kitos kontrukcijos- skyriasi užvedimo mechanizmas ir rodyklių nustatymo mazgas. Tačiau likę elementai buvo įtartinai panašūs. Ir “ratuko” modulis buvo įdentiškas, tik tiesa su kitokiais užrašais. Laikrodukas pradėjo veikti. Dabar turiu problemą nustatyti laikrodžio greitį- čia reikėtu žinoti “tiksėjimo” dažnį ir matuoti su kažkokiu elektroniniu dažnomačiu ar impulso skaičiuokliu. Bet tai per daug vargo dėl prietaisų- geriau pasinaudoti ilgo laiko matavimu. Paveikia kelias dienas- pažiūri, nagi skuba. Palėtini ir vėl lauki. Bėda tame, kad šiuo momentu reikia laukti virš savaitės, kad pamatyti ėjimo netikslumą.


Kairėje laikrodis po remonto. Teko dar jį plauti ir tepti. Ir dar kiek padažyti. O dešinėje likučiai to alia “antikvarinio” laikrodžio. Į vidų sumečiau nebereikalingą mechanizmą, keletą dantračių iš senoviškų laiko rėlių ir likusią erdvę užpildžiau feikiniais dekoratyviniais dantračiais iš Kinijos.


Steampunkinė dėžutė. Pasididinus nuotrauką matosi ir tikri dantračiai. Kiniški padaryti iš cinko lydinio. Tai grynai dekoratyviai daikteliai- jie vadinasi “cog charms” ir parduodami gramais.

Su amžium silpsta akys, todėl norisi daugiau šviesos. (Nesu iš tų, kurie mėgsta sedėti tamsoje). Todėl fazendoje vienam kambarėlyje nutariau padaryti ir tokią stympunkinę bei mad scientist lempą. Ten labai žemos lubos, todėl niekas kabančio netinka.

Šešios LED juostelės (ne paprastos, o ant aliumininės PCB, biški galingesnės) sukabintos į šešiakampį. Biški problemos su aušinimu, lempos veikimo metu pasidaro labai karštos- ten 12V ir kokie 2…3A, tačiau eksploatacija parodė, kad temperatūra dar nėra kritinė- lempos jau ilgai veikia.

“Abažūras” tai plastikinis lietvamzdis- iš vidaus padengtas aliuminio folija, iš išorės nudažytas vario imitacijos dažais. Izoliatoriai tikri- iš Vilniaus televizijos bokšto TV3 siustuvo. Visos kitos detalės- lazeriu pjaustyta fanera ir keletas varžtelių.

Kaip dekoratyviniai elementai panaudoti keli imitaciniai dantračiai iš kiniško, anksčiau minėto komplekto.

A, dar, fotkės pasididina.