Ateini taip į rūsį ir matai kaip bėga vandenėlis. Reikia remontuoti. Kapitalinis šildymo sistemos remontas nenumatytas planuose.

Šiaip, čia varva per viršutinį užspaudžiamą sandariklį. Jei tas sandarinklis būtų sukiojamas bent paskutinius 40 metų, tai gal ir veiktu. Bet dabar visi važteliai pavirto monolitiniu rūdžių kristalu. Gerai, kad už pečiaus radau dar vieną, nenaudojamą sklendę. Ir prasidėjo relaxas “hands tools rescue” stiliuje (toks jutubė kanalas)









Sklendė kaip ir vaikšto. Viršutinis tarpiklis biški įtartinas- jis iš kažkokio suakmenėjusio “paranito” ar kitokio “plastiko”. Išbandyti galima tik pajungus į vandens sistemą. Tačiau kai visi varžteliai “vaikšto”, nėra problemos remontuoti, pakeisti ir pavežti. O pačios sklendės sandarumą apsprendžia pati konstrukcija- užtūra ar ne tiesi, o pleišto formos. Uždarant sklendę, pleištas spaudžiasi į atitinkamą plyšį ir užsisandarina. Pačiam korpuse yra akmeninio plastiko tarpinės. (todėl korpuso negalima deginti ugnyje norint išvalyti rūdis ir dažus).
Dar reikia nupirkti pajungimo tarpiklius, nes originalūs irgi akmeniniai ir kogero asbesto-plastiko kompozitas. Tačiau manau bus kokie standartiniai. Ne taip, kaip korpusiniai, kur teko biški papjaustyti rankutėmis. Ir dar tarpiklinį silikoną panaudojau.