Šitą daikčiuką (heatpipe) tikrai nenorėjau sulaužyti. Norėjau tik palenkti ir pritaikyti transportuoti šilumą nuo video plokštės į kompiuterio korpusą. “Iš fabriko” vamzdelis buvo sulenktas 180 laipsnių kampu ir transportavo šilumą iš vieno video plokštės radiatoriaus į kitą. Kai vamzdelį kiek palenkiau, plonasienis varinis vamzdelis ėmė ir nulūžo. Todėl atsargiai su savo vamzdukais.
Viduje ryškiai buvo žemesnis slėgis nei atmosferinis, nes lūžtant lygtai pasigirdo įsiurbimo garsas. Viduje radau varinio laido ir kelis lašelius skysčio. Labai atsargiai pauosčiau, bet nebuvo jokio kvapo. Poto net lyžtelėjau- jokio skonio… dar gyvas 🙂 Manau, kas šis vamzdelio modelis buvo užpildytas vandeniu. Vikipedija rašo, kad jų viduje buna įvairus skysčiai- nuo skysto helio (ypač šaltiems vamzdžiams), spirito, vandens ar gyvsidabrio (ypač karštiems).
Manau, kad kiniečiai nepanaudojo jokio brangaus skysčio. Virimo temperatūra pasiekta sumažinant slėgį vamzdelyje.
Truputi teorijos: šiluminis vamzdis (heatpipe) veikia dėl fizikinio efekto, kai verdančio skysčio temperatūra nebekyla. Štai paprastas vanduo, yprastam slėgyje verda prie 100° C. Ir kol visas vanduo neišverda, tol temperatūra nekyla. Vanzdelyje skystis verda, jo garai papuola į “šaltąjį” vamzdelio galą, ten kondensuojasi, atiduodą visą šilumą ir virsta skysčiu. Skystis vėl patenka į “kartštąją” zoną ir vėl pradeda virti ir siurbti šilumą. Pagrindinis triukas tame, kad ta laido pynė viduje veikia kaip kapiliarinis siurblys. Todėl vamzdelis veikia bet kokioje padėtyje.
