O viskas prasidėjo nuo to, kad aš tik pyst ir nusivožiau. Ir dabar labai skauda kojytę.
Pakalbėkim apie stabilumą, ypač visokių taburečių. Aš net galvoju, kad tos senos tarybinės taburetės buvo specialiai gaminamos taip, kad jos žalotu piliečius. Paveiksliukas:
Kompiuterinės magijos pagalba sujungiau paprastą kėdutę ir standartizuotą tarybinę taburetę. Matosi, kad platformos aukštis beveik toks pats, o štai kojyčių apimamas plotas žymiai didesnis. Ir dar- platformos plotas pas kėdutę mažesnis už kojyčių apimamą plotą. Pas taburetę- platformos plotas didesnis. Ko pasekoje pas taburetę yra zonos, kur esant didesniam svoriui, sistema pasidaro nestabili. Kitas netikėtas faktorius- kėdutė biški klibą, o tuo tarpu pas taburetę viskas labai stabilu. Ir tai nėra gerai žvelgiant ergonomikos dėsniais- stabilus pagrindas užmigdo aukos budrumą. Tuo tarpu kai viskas supasi ir kliba, visas vestibuliarinis aparatas kiekvieną sekundę šaukia į smegenius- tuoj bliat vošies!
Todėl manau, kad būtent tokio tipo tarybines taburetes reikia pirmiausia sušėčkavoti:
Ir poto pasinaudojus termodinamikos dėsniais paversti į naudingą energiją:
O kaip mūsų bočiai sprendė šią problemą? Va ilgametė patirtis paremta matyt sulaužytais kaulams:
Kaip matosi kojyčių plotas tikrai didesnis už platformos. Ir patikėkit, teisingas klibėjimas tikrai yra. 🙂
Atsargiai kai atliekat darbus aukštyje darbus (>1.2? metro pagal senas instrukcijas).
