Apie Z ašį jau pašnekėjom. Prie jos galima tvirtinti įvairius instrumentus- kokius nors klijų pistoletus, drėlytes “ala dremel“, tušinukus, repitografus, flamasterius ar savadarbius instrumentus.
Kadangi turimas grąžtelis Hobby Drill dažnau naudojamas kaip rankinis instrumentas, tai nutariau pasidaryti savo frezavimo įrankį. Pirmiausia reikia pagalvoti kokios jėgos veikia frezą tokiose CNC staklytėse- gana stipriai stumiamas į šoną ir dar neturi vaikščioti aukštyn žemyn.
Monthly Archives: May 2013
Z-ašis
Pabandysiu paaiškinti, kaip aš dariau savo staklytes. Kadangi dariau be brėžinių, tai nelabai yra ką parodyti. Todėl biški papaišiau tokių “IKEA” stiliaus paveiklsiukų.
Iškarto pasakau, kad tai pirmas blynas ir konstrukcija turi rimtų trukūmų. Bandysiu tas problemas aprašyti eigoje.
Taigis, Z ašis. Šios ašies eiga mano prietaise minimali- gal kokie 5 cm. Ilginant eiga atsiras stabilumo ir tvirtumo problemos.
Surinkti šią detalę geriausia ant “U” profilio, tačiau tokio man tinkamo nebuvo, todėl surinkau iš dviejų “L” profilių.
Dar kiek cheminių iliustracijų
Va taip jos atrodė prieš plovimą. O gal kiek ir plovimo metu. Nebepamenu. Principas tame, kad auksas šiaip netirpsta rūgštyse (gal tik čiūt čiūt. Ir aišku nekalbu apie HF). Tačiau tirpsta aqua regia- karališkame vandenyje (HCL:HN03 – 3:1).
Tačiau jei tokias drumzles perplauti visokiom rūgštim paeiliui, ir dar perskalauti vandeniu, tai visi kiti nekilmingi metalai išsiplauna. Ag ir Pd išsiplauna su azotke. Čia šie metalai neturi dalyvauti.
O štai sidabra galima išgauti elektrolize:
Tos juodos drumzlės tai kažkokie pelenai ir silikagelis. Pastarasis visiškai pašalina galimybe naudotis filtravimu- tai tas pats, kaip išfiltruoti žele ar kisielių. Todėl eksperimento metu buvo filtruojami tik jonai- jie kiek mažesni ir judresni. Kaip filtras panaudotas porėtos keramikos tiglis. Jis vos vos praleidžia vandenį, tačiau nešvarumu nepraleidžia. Padavus elektros įtampą, sidabro jonai į vieną pusę, o piktybiniai elementai ėda grafitinį elektrodą.
Praktiškai eksperimentas beveik pavyko. Tačiau dideliais kiekiais toks metodas buitinėm sąlygom gautusi nerantabilus. Tačiau sidabrą gerai išsiurbė. O tą ir reikėjo atlikti, nes tikslas buvo suskaičiuoti kiek % Ag ten pasislepė.
Pats sidabras buvo nukrapštomas nuo nichrominio elektrodo ir kraunamas į indelį. Kartais gaudavosi net blizgūs paviršiai.
Šiaip, norėjau parašyti pilnaverčius straipsnius apie tai, bet kažkaip nesusiformavo daug teksto.
Gatvių požemių topgrafija
Kartais reikia susidurti su žemės darbais. O žemės darbai “viešoje” vietoje yra gana komplikuotas reikalas- ten niekas neatsimena kur kas pakasta. O jei nutrauksi kokį nors kabelį- bus problemos. Ne tik kažkokia nebaisi bauda, bet ir remonto išlaidos. O dar baisiau, kabelio (ar kitų komunikacijų) naudotojas gali tau užkrauti prastovos nuostolius. Jei nukirpsi kokį nors optinį kabelį, koks nors telekomas gali paskaičiuoti visų atjungtų klientų mokesčius, o jei atšildysi kokios nors maGsimos šaldytuvus, tai gali ir prisipirkti pašvinkusių produktų.
Mūsuose teoriškai yra žemėlapiai kur kas eina, bet žemėlabai dažnai neatitinka. Galima išsikviesti kokį specialistą. O dar kaip uždokumentuoti to durno “specialisto” darbą, kai jis rankute mostelį- tipo kasti galima…
O kaip tai daroma didesniam ir senesniam metropolyje?
Continue reading →
Ką reikia susipirkti norint atkartoti mano mechaninį projektą
Kadangi žadu aprašyti mechaninį projektą, tai pradžiai pradedu nuo BOM (Bill Of Materials). Iš karto pranešu, kad nesu mechaninių projektų guru. Paprastai tai kas liečia kokią mechaniką ar drožybą, man viskas gaunasi kreivai ir šleivai. Klasikinis variantas- inkiliuko tiesaus nesugebu sukalti. Tos lentynos gavosi beveik tiesios vien tik todėl, kad jų elementai jau buvo supjaustyti gamykloje.
Mums reikės įrankių. Visokių atsuktuvų jau visi turit. Dar reikės gręžtuvo ir keletos grąžtelių (2.5, 3.2, 4.1, 8 mm ir panašiai). Šitas projektas beveik gavosi vien tik todėl, kad neapsikentęs nusipirkau (pagal skelbimą) mažiausias kiniškas gręžimo staklikes. Manau, kad naudojant paprastą drėlę man nelabai gautusi. Gal kiti labiau patyre.
Dar reikia įsigyti kniedytuvą ir keletą komplektų kniedžių. Aš pagrinde naudojau tas 3 su biški milimetro aliumines kniedes su paslėpiamoms galvomis.
Metalo pjūklelis irgi pravers.
Taip pat reikia įsigyti M3 varžtelių, veržliukių ir šaibų. Dar ir spyruokliuojančių poveržlių. Varžteliai vieni su paslėpiamom galvom, kiti ne. Pradžiai viskas surenkama ant varžtelių. Vėliau dalis varžtelių pasikeičia į kniedes.
Manau reikės dildės. Aš naudojau visai mažytę metalo dildę- nes tikrai kartais kas nors nesueina ir reikia padildinti.
Gal reikės ir didesnių varžtelių. Ir nedidelių medvaržčių.
Continue reading →
Steperinių motorų maitinimo šaltinis
Tai dar vienas straipsnelis vedantis prie mano mechaninio eksperimento.
Žingsniniai varikliai tai supaprastintai elektromagnetai ir magnetai viename korpuse. Elektromagneto magnetinė jėga priklauso tik nuo srovės ir vijų skaičio. Kaip ir paradoksas gaunasi, kad įtampa kaip ir nesvarbu. Čia jei motorai būtų pagaminti iš superlaidininko. Kadangi naudojama paprasta viela, šioks toks įtampos kritimas egzistuoja. Todėl ir motoriuko etiketė turi šią informaciją:
3V ir 1.2A. Tai reiškia, kad motoro darbinė srovė yra 1.2A ir tada ant apvijų kris apie 3V. Daugiau 3V kaip ir neverta duoti. Gaunasi, kad steperiai yra srovės vartotojai, kaip LEDai.
Continue reading →
Sidabrinis akumas
Yra tokia akumuliatorių šeima- sidabriniai. Šiaip jie jau seniai naudojami- jie pirmieji kilo į kosmosą ir tikriausiai pirmieji leidosi į mėnulį. Bent jau pirmasis palydovas “sputnikas” ir amerikiečių mėnuldžipiai tikrai naudojo tokio tipo akumuliatorius. Aišku akumai turi ir neigiamų sąvybių- mažai krovimo iškrovimo ciklų, iš šiaip brangoki. Tačiau viena sritis, kur brangumas kartais nesvarbu, yra karinė technika. Vienoje karinėje technikoje radome atsarginius nenaudotus akumuliatoriukus. Gerai, kad nenaudoti- viduje nebuvo kalio šarmo elektrolito.
Jis atrodo maždaug taip:
Continue reading →
Steperių valdymo plokštelė
Jau senesniam straipsnyje apie solder bridge rašiau, kad litavau kelias PCB su daugybe tranzistorių ir mažu procesoriuku.
Dabar biški plačiau apie tai… Viskas prasidėjo nuo fantazijos, kad reikia valdyti steperius ne tiesiogiai per kompą ar nuo MCU, bet per paprastas “dukterines” plokšteles kurios pačios turi savo menką protelį ir sugeba dirbti savarankiškai. Ta įdėja buvo labai “orinė”. Kitas faktorius buvo, kad radau kažkokius moduliukus, kuriuose buvo prilituotos ATMEGA48 mikroschemos. Tik labai iškrypusiam korpuse. Tos mikroschemos visur maišėsi ir grąsinosi pasimesti. Trečias faktorius- tai kiniškos PCB. Naudojant buitinę PCB technologiją, tokias bluseles kaip šie procesoriukai nesulituosi. Taip gimė ši PCB.
Continue reading →