O viskas prasidėjo nuo to, kad aš tik pyst ir nusivožiau. Ir dabar labai skauda kojytę.
Pakalbėkim apie stabilumą, ypač visokių taburečių. Aš net galvoju, kad tos senos tarybinės taburetės buvo specialiai gaminamos taip, kad jos žalotu piliečius. Paveiksliukas:
Kompiuterinės magijos pagalba sujungiau paprastą kėdutę ir standartizuotą tarybinę taburetę. Matosi, kad platformos aukštis beveik toks pats, o štai kojyčių apimamas plotas žymiai didesnis. Ir dar- platformos plotas pas kėdutę mažesnis už kojyčių apimamą plotą. Pas taburetę- platformos plotas didesnis. Ko pasekoje pas taburetę yra zonos, kur esant didesniam svoriui, sistema pasidaro nestabili. Kitas netikėtas faktorius- kėdutė biški klibą, o tuo tarpu pas taburetę viskas labai stabilu. Ir tai nėra gerai žvelgiant ergonomikos dėsniais- stabilus pagrindas užmigdo aukos budrumą. Tuo tarpu kai viskas supasi ir kliba, visas vestibuliarinis aparatas kiekvieną sekundę šaukia į smegenius- tuoj bliat vošies!
Todėl manau, kad būtent tokio tipo tarybines taburetes reikia pirmiausia sušėčkavoti:
Ir poto pasinaudojus termodinamikos dėsniais paversti į naudingą energiją:
O kaip mūsų bočiai sprendė šią problemą? Va ilgametė patirtis paremta matyt sulaužytais kaulams:
Kaip matosi kojyčių plotas tikrai didesnis už platformos. Ir patikėkit, teisingas klibėjimas tikrai yra. 🙂
Atsargiai kai atliekat darbus aukštyje darbus (>1.2? metro pagal senas instrukcijas).
Ar vartaliojimasis nuo taburetes ne senatves pozymis, jei jaunysteje nepasitaikydavo, na nebent dabar buvo sventimas su tauremis ar bokalais. Na gerai penktadieni ir as uzkliuvau ir nudribau lipdamas laiptais, ko niekad nedarau. Gal tai buvo drimbamoji diena. O gal reiketu ir smegenis patonizuoti silauogem, vinpocetine, dar kazkuom. Visgi genijai nejauneja
Iš dalies tiesa- amžius daro savo. Bet dabar, gulėdamas ant sofos, permečiau savo atsiminimus ir tikrai pamenu, kad nuo šio tipo taburetės dribau gal 3 kartus. Tuo tarpu nuo kėdės kogero niekada. Logiškas sprendimas- kažkas blogai su pačia taburete.
O kadangi laikas bėga, reikia išmesti, patobulinti ar sunaikinti daiktus, kurie kelia grėsmę “senoliams”. Pvz, vienam youtubės filmę iš Japonijos panačiau mažą detalę, kurią reikia padaryti gana stačiuose laiptuose. Ji irgi duoda taktilinį “atbulinį ryšį” lipant laiptais. Japonai irgi laksto su “punčiakais” kambariuose. Esant šiam “ryšiui” susiformuoja refleksas, kai kojų pirščiukai apčiuopia pakopos kraštelį ir žmogus jaučia pasąmonės lygyje, kad koja pastatyta teisingai.
Lipant ant taburetės visada vaidenasi prisiminimas iš senų laikų kriminalų radijo kronikų kaip kažkas gręždamas negyvai nuvirto nuo taburetės tiesiai per kažkelinto aukšto buto langą. Tuo metu rizika buvo apskirtai didelė – gręžtuvai be kalimo, siena monolitinė, taburetė po kojomis ir progresas milimetras per minutę 6 mm gražtu jei už kojų nelaiko ir už nugaros nestumia visa šeima.
Kaip bebūtų buityje lipimui pagręžt naudoju sovietinę, trikampę su lenktos faneros kojomis (kažkoks 198x ikea klonas). Trikampis gal dar nieko, bet kojos spyruokliuoja ir ant slidaus paviršiaus visada baisus striokas, kad išsiskės. Praktiškai neįmanoma susikaupti stovint ant jos. Bet gal tai ir kol kas gelbėja nuo griuvimo. Tik reikalų pasidaryti galima ir kitaip.
Turėjau seną švedišką darbo kėdę su ratukais. Medinė tokia iš 1960. Ratukai tik 4. Ir buvo įprotis pasiversti ant 2 kėdės kojų atgal. Griūties labai ilgai laukti neteko – kartu vos ir stalo neapverčiau. Išgelbėjo, kad buvo sunkiais aparatais užkrautas, tai kažkaip įsikibau garmant kėdei.
Kitas atvejis laiptinėje, reikėjo langą uždaryti aukštai, čiumpu už lango rankenėlės ir žvaliai lipu ant aukštokos palangės. Staiga rankenėlė lieka rankoj ir darau beveik salto su skausmingu nusileidimu. Iš skausmo net oro trūksta ir kaip tyčia atlipa kažkas. Kaimynė. Slėptis nėra kur. Nesisveikinti keista ir dar klausinėti pradės ko čia ašaroju kampe su rankena rankoje. Žvaliai išsteniu pasisveikinimą ir žiūriu į rankeną… Liurbiai sovietiniai, taigi prikalę vinimis vietoje varžtų.
Dar potencialo turi ir kitas naujas euroremontinis laiptinės išklijavimas akmens masės plytelėmis. Supjautos grindinės ir tiek. Jokio užapvalinimo ar jokių griovelių. Dieną dar ok, lauko apšvietimas yra, bent kažkokie šešėliai krenta. O sutemus vienos pusės maršai apsišviečia taip tobulai, kad nė velnio nesimato pakopų briaunų. Beveik neina įprasti. Plius pirma pakopa žemesnė, paskutinė aukštesnė.
Ta diena plius minus dienos paklaida dar nukrito ir drauges sesuo. Jaunesne uz mus. Kadangi as dirbu savarankiskai su mistika, tai cia kaip ir mano sritis 🙂 Kai per trumpa laika nukrenta trys zmones, kurie daznai nesivartalioja, lauke nera ledo ir nieko nevartojo, kad galetu apkaltint bendra baliu ir pijokystes 🙂
O Martynas matau dirba su kita sritim. Gal reiktu apsviesti su led juostom ar daugiau lempu. Bet kiti megsta prietema, jei kazkiek senove ir autentika. Beje radau vakar analgino ir amoniako 1976 metu su originalia dezute. Nes kaip supratau paciam patinka ir seni daiktai. Mama tada ejo i 9 klase 🙂 😮
Beje prie elektronikos surinkimo punkto, konteinerio radau, veikiancia bosch zoliapjove. Idomu ar elektronikai imate kazka is ten. Levas kad gauna lobiu tai taip. Bet yra ir viesu tu punktu nemazai su adresais. Gal reiktu atskiros radybu temos 😉
Stengiuosi nežiūrėti į konteinerius nes yra silpnybė. Bet teko paimti vienaragį ir pakeliui TV.
Ir gavėjas (po skalbimo):
Gavejas taksis laimingiausias uz visus 👍😃
Didziausios radybos rudeni ir pavasari 🙂 Tada zmones labiausiai keicia daiktus arba tvarkosi. Turiu ir as rasta tv. Jei gerai issiaiskinau, pagrindine plokste neaktyvuoja maitinimo saltinio itampu.
Tai ka lauksim gal Levo tv tesinio jei atsiras jam laiko. O irankiu dezeje gal irgi kokiu lobiu 🙂
oj, tesinio apie TV nebus. Nes jis veikiantis, tik morališkai senas- ne HD. Gal panaudosiu su retro kompiuteriais.
Įrankių dėžės nekėliau- tuščia ir kiek palaužyta.