Yearly Archives: 2010

Fotorezisto plėvelė

Šitą gerybę jau seniai turiu. Tik niekaip neprisirašiau išbandyti ir tuo labiau aprašyti. Dabar kilo noras panaudoti šį stebūklą kaip apsauginę plėvelę ant PCB plokštės (spausdintinės laminuotos stiklotekstolito plokštės – čia taip jas vadina viena elektronikos detalių parduotuvė Lietuvoje).
Tai taip vadinamas Dry Film Photoresist (sausos plėvelės fotorezistas). Už kažkelioliką dolerių pirkau kažkiek ten kvadratinių pėdų šios medžiagos. Dar buvo pridėta ryškinimo medžiaga.

Dry Film Photoresist

Tai melsvos spalvos plėvelė. Ji susideda iš trijų sluoksnių- nuplėšiamos apsauginės plėvelės, fotorezisto sluoksnio ir bazinės plėvelės.

Dry Film Photoresist

Naudojimo instrukcijos kiek sudėtingesnės nei paprasto laminato su fotorezistu. Pirmiausia, kiek tamsesnėje patalpoje, atsikerpam reikiamą kiekį plėvelės. Medžiagą kuria norim padengti fotorezistu gerai nuplaunam ar net nušveičiam. Būtina pašalinti bet kokius riebalų likučius- tam tinka šarminės plovimo priemonės. Taip pat reikia naudotis pirštines arba rankas irgi nuriebalinti.
Nulupam apsauginę plėvelę. Dabar fotorezistą galima priklijuoti dviem būdais: sausas- uždėti plėvelę ant plokštės ir praleisti per karštą laminatorių. Šlapias būdas kiek sudėtingesnis, tačiau tikslesnis. Sušlapinti plokstę, ir palaipsniui uždėti plėvelę ant plokštės. Išstumti oro burbuliukus ir pozicionuoti plėvelę. Poto judesiais iš centro išstumti vandens perteklių. Toliau plokštę kaitinti 10..15 minučių neviršijant 90oC temperatūros. Jei temperatūra (bent jau pradžioje užkils virš 100 laipsnių, vandens likučiai po plėvele užvirs ir susidarę burbuliukai sugadins visą vaizdą).
Uždėti plokštę ant UV švitinimo dėžės ir švitinti. Su mano aparatu nedaugiau 2 minučių. Dėmėsio, nuo šviesos fotorezistas polimerizuojasi ir tvirtėja. T.y. procesas atvirkščias standartinėm UV PCB plokštėm, kur UV spinduliai ardo fotorezistą.
Nuplėšiam bazinę fotorezisto plėvelę. Ryškinti su kažkokiai milteliais, kurie savo konsistencija ir kvapu primena paprasčiausius skalbimo miltelius. Fotorezistas taip pat tirpsta šarme.

Dry Film Photoresist

Eksperimento kokybė man nelabai patiko. Labai trumpas eksponavimo laikas neduoda derinti ekspozicijos, todėl labai lengva perlaikyti. O ir mano lazerinis printeris yra lavonas.

Dry Film Photoresist

Smulkios detalės nesigavo. Gal dėl fokusavimo problemų- gi eksponuojama per bazinę plėvelę. Jos nulupti tikriausiai negalima. Nors reikės prie progos pabandyti.
Gautas fotorezistas yra žymiai stipresnis mechaniškai ir chemiškai. Terminis atsparumas taip pat didelis, bent jau trumpalaikis kontaktas su švino-alavo lydmetalių nepadarė jokios žalos.

Koks fotorezisto panaudojimas? Manau tinkamas gaminti ir PCB, ir PCB apsauginius sluoksnius, taip pat tinkamas gaminti kokius nors konstruktyvinius elementus, skales ir panašiai. Gi fotorezistą galima priklijuoti prie bet kokio lygaus paviršiaus. Tik nereikia užmiršti, kad eksponuotas fotorezistas nėra atsparus stipriems šarmams.

Elektrolitiniai kondensatoriai

Eletrolitinių kondensatorių maras niekaip nesibaigia, o tiktai stiprėja. Šio maro ekonominės pasekmės kogero dar didesnės nei nuo žvėrelių gripo. Tačiau šis maras yra mažiau pastebimas ir paprasti žmogeliukai net nepastebi jo. Jie tiktai mato, kad jų buitinis prietaisas staiga pradėjo kvailioti, arba išviso nebeįsijungia ar staiga kambaryje užuodžiama specifinė smarvė. Yra visokių legendų apie šią ligą, tačiau pagrindinė konspiracijos teorija kuria linkiu tikėti yra labai paprasta: vartotojiškos visuomenės skatinimas. Paprasčiausiai elektronikos gamintojams ekonomiškai neapsimoka gaminti patikimą buitinę aparatūrą. Ypač kai elektronikos progresas toks spartus- kam reikalingas koks nors DVD grotuvas, kai už poros metų BlueRay grotuvas ar koks media centras bus žymiai geresnis. Todėl ir projektuojant aparatūrą paprasčiausiai paskaičiuojama, kad prietaisas veiktu jam skirtą garantinį laikotarpį, o toliau gi nesvarbu. Tačiau ne visi žmonės gali sau leisti keisti aparatūrą kaip kojines ir jie bando techniką remontuotis. Kodėl patys? Todėl, kad dėl iškreiptos ekonomikos legaliai dirbantys profesionalūs meistrai negali pigiai remontuoti.

Taigi žmonės bando keisti elektrolitinius kondensatorius patys. Ir jiems iškyla klausimai, į kuriuos jie patys negali atsakyti, nes tai patys elementariausi klausimai elektronikos specialistui esantys “naturaliai suprantami”. Laikas nuo laiko gaunu laiškelius su tais klausimais ir pabandysiu į juos atsakyti…

1. Kas yra kondensatorius (kondikas) ir kas yra “elektrolitas” ar elektrolitinis kondensatorius? Kondensatorius tai elektronikos elementas kuris savyje išlaiko elektros energijos krūvį. Dėl fizikos dėsnių kondikas nepraleidžia pastovios įtampos, tačiau per jį “teka” kintama srovė. Vienas iš kondensatoriaus parametrų yra talpa- kiek jis tos energijos gali sukaupti, kitas parametras- įtampa, tai yra iki kokios įtampos tas prietaisas dirba. Šis apibrėžimas nėra tikslus ir netgi nelabai teisingas, bet “vartotojui” tiek info ir užtenka. Kondensatorius- tai dvi izoliuotos viena nuo kitos plokštelės (dėl to toks žymėjimas schemoje). Kuo plokštelių plotas didesnis ir kuo mažesnis atstumas tarp plokštelių, tuo didesnė talpa. Kuo plonesnis atstumas, tuo mažesnė įtampa. Elektrolitiniuose kondensatoriuose “tarpelis” arba izoliacija padaryta chemiškai- tai oksido ar kito brūdo plėvelė ant metalinės plokštelės. Kad atstumas tarp plokštelių būtų minimalus, viena iš plokštelių yra “šlapia” nuo elektrolito ir laidus skystis tikrai arti kitos plokštelės. Teisingai pajungtas kondikas veikia taip, kad įtampa ir pagamina tą izoliacinę plėvelę. Atvirkščiai pajungus, ta plėvelė ištirpsta ir pasidaro kabuum!

capacitors electrolytic
Šioje fotkėje matos vienas kondikas kuris taip sprogo, kad nulėkė aliumininis korpusas ir matosi suvyniotos “plokštelės”. Continue reading →