Darbe mes turime tokį seną ir ganėtinai prastą dauginimo aparatą- Minolta Dialta. Neperseniausiai, nusipirkom printerio modulį jam. Aišku pirkom naudotą, nes ką nors pirkti iš minoltos tiesiogai yra didelė nesamonė- kainos kosmonautiškos. Taigi nutariau tą minoltą padaryti tinkliniu printeriu.

Aišku galima nusipirkti mažiuką hardwarinį print serverį… bet man patinka sunkesnis kelias. Pas mus mėtėsi senas IBM thinkpad notebukas. Toks palaužytas, be hdd ir fd.

Bet šitas notebukas moka užsikurti iš PCMCIA kortelų. Tai buvo labai įdomu. Ypač žinant, kad aš prie daugybę metų eBay nusipirkau Casio PCMCIA flash kortelių. Tai tokios mažo dydžio, tik 1.8Mb, ATA flash kortelės. Kortelės suformatuotos kaip maži kieti diskai. Įkišau kortelę ir IBM neužsikūrė- tik parodė mįslingą POST kodą. Aš ji dekodavau kaip “nėra boot įrenginio boot bloko” ar panašiai. Kaip įrašyti boot kodą į kortelę? Gerai, kad turėjau IDE-PCMCIA kortelių adapterį. Suformatavau kortelę ir įkėliau Win98 sisteminius failus… ir nieko.

P daugybės eksperimentų, supratau, kad kortelės “diskas” nepažymėtas kaip aktyvus. WindowsXP nutarė, kad tokie įrenginiai iš viso neverti būti aktyviais. O štai windoze 98 dar labiau įžeidė- fdisk programa pareiškė, kad aktyviu ji tegali pažymėti tik pirmąjį diską. Kad tas programeris, kuris rašė fdisk kodą, apsitriestu. Gerai, kad yra internetas ir ten radau programėlę kuri vadinasi mbrwizard, kuri leido “aktyvuoti” kortelę. Dabar reikia perkelti freesco installą į kortelę. Galima kelti kaip į kietą diską, bet tada programinė įranga netelpa į diską… Pasikonsultavęs su unix guru iš naujienų grupės, aš nusikroviau naujausią dd (rawwrite) versiją kuri WindowsXP terpėje moka dirbti su fiziniais įrenginiais. Aišku buvo labai sunku sukonstruoti tokį užkeikimą:

dd if=image of=\.\Volume{da77677e-928b-11da-99eb-806d6172696f}

🙂

Ir štai, freesco branduolis užsikūrė…

Viena iš paskutinių problemų buvo root failų sistema. Bet branduolio pranešimuose pastebėjau, kad kortelė matosi kaip /dev/hdc

Taigi failų sistemos problema buvo išspresta:

Dabar teliko tik sukonfiguruoti print serverį ir tinklą. Ir dabar viskas dirba.

Stiprintuvo schema maždaug tokia:

Didelė schema spausdinimui

Schema nėra skirta hifi audiofilams. Ji skirta tik patikrinti lempoms. Rezistorių ir kondensatorių nominalai gali ir skirtis, nes iš pradžių aš surinkau stiprintuvą, o tik vėliau pabandžiau nupaišyti schemą.

V1- 12AX7 (tinka 12AU7 ar panaši, kai įėjimo signalas stiprus), V2- 6П14П, V3- VR150 (150V stabilitronas), R12-200K, C2-0.1μF

Viskas prasidėjo nuo to, kad man prireikė kažkokio prietaiso tikrinti “pull-out” lemputes. Tiksliau visą kalną 12AX7 ir 12AU7 dvigubų triodų. O kai jau atsirado maitinimo šaltinis ir šioks toks korpusas, tai kas čia trugdo išgręžti papildomą skylę kitai lempai ir įkišti išėjimo transformatorių. Aišku gavosi mono stiprintuvas, bet aš neturiu daugiau įšėjimo transformatorių. Kodėl “antras lempinis”? Todėl, kad maždaug prieš 20 metų aš buvau beveik pasidaręs savo pirmąjį stiprintuvą…

Štai kaip atrodo aparato išorė:

Stiprintuve naudojamos trys lempos. Ta ketvirta šiaip pastatyta. Tai: 12AX7 (buvau įkišes ir 12AU7- groja tyliau), 6П14П-ЕВ ir VR150. VR150 tai 150V “stabilitronas”, jis stabilizuoja įtampą preampui.

O čia super-turbo-high-end viduriai:

Sumontuota bet kaip ir su minimumu detalių. Visos detalės second-hand iš mano mėgiamos japoniškos technikos- 1966 metų japonijos elektronikos pramonės pasiekimas. Išskyrus išėjimo transformatoriu- jis tarybinis, iš kažkokio seno teliko.

O taip švyti lemputės:

Mano fotikas nelabai ryškiai fotkina prietemoje.

Pirmi įspūdžiai- labai jautrus. Tik prikišk ranką ir tinklo fonas garantuotas. Labai lengvai perkraunamas įėjimas. Labai daug aukštų, o štai žemų man truputi trūksta. Aišku, aš gi ne audiofilas, man meška ant ausies užlipo. Ir, o siaube, testavimui naudojau kompiuterinę kolonėlę ir MP3 muzikėlę iš kompo. 🙂 Gal kitą dieną pajungsiu signalų generatorių ir su oscilografu pažiūrėsiu kas ten gavosi.

Įrenginio schema.

Atliktas vandalizmas dideliems dauginimo aparatams: Xerox 5343C ir kažkokiam naujesniam…

Gavosi biški LCD grafinių ekranėlių su pašvietimu ir touchscreen:

Kadangi išlupau su ganėtinai daug elektronikos, šitas dar kažką bando daryti

“Geroji pusė”

“Blogoji pusė”

Tie kur vienodi, tai ten ant vieno parašyta, kad tai OPTREX DMF50073N-F-FW, ant kito tokio pačio nieko padoraus neišskaičiau. 15 laidelių valdymui.

Dviejų vienodų touchscreenas primityvus- paprasčiausia matrica 9×12. O štai kito LCD modulio toucscreenas jau analoginis- išeina tik 4 laidai. O ir matrica atrodo rimtesnė. Deja, vieninteliai skaičiukai ant jos: EDMMR63WOF. 12 laidelių valdymui. Šitas, jei nemeluoja internetas tai Panasonic gamybos 320×240 STN-LCD.

Senesnėje žinutėje aš rašiau apie unifikuotus stiprintuvus iš tarybinės technikos. Tai “aukštos klasės” stiprintuvas. Šiandien radau schemutę “aukščiausios klasės” įrenginio. Tai net gi ne pirmos klasės įrenginys, bet kaip parašyta straipsnyje būtent “aukščiausios klasės” patefonas ir radija gebanti priimti ir FM stotis. 1964 metais tai buvo labai retas reiškinys. Stiprintuvo išėjimas yra 6W, bet tai tikri, gryni lempiniai vatai. Truputi patobulinus schemą, manau galima pasidaryti visai gerą lempinį stiprintuvą.

Stiprintuvo schema spausdinimui

Maitinimo šaltinio schema spausdinimui

Lempų sąrašas:
Л1, Л2, Л3: 6Н2П, ECC83, 12AX7 (su kaitinimo modifikacija)
Л4, Л5, Л6, Л7: 6П14П, EL84, 6BQ5, 7189A

elektronika.lt puslapiuose, tarp visokių juokingų paveiksliukų pamačiau kietą diską perdaryta į galąstuvą. Tas paveiksliukas buvo patalpintas į juokų skyrių. Bet aš nutariau, kad toks įrenginys gali būti visai naudingas megėjiškams darbams. Aš panaudojau seną 2Gb, “Western Digital Caviar 22500” kietą diską. Tai tik 5000 apsukų diskelis, bet pradžiai užteks. Nuėmiau dangtį, visas galvutes ir magnetus. Priklijavau švitrinį popierių prie diskelio.

Kibirkštys gavosi!

Varikliukas silpnokas, bet galastuvas panaudojamas. Sekanti versija bus iš 7K SCSInės Barakudos. Arba gal aš rasiu kokį senovišką multidiskinį serverinį kietą diską.

Tarybinė dažnai būdavo “unifikuota”. Tai reiškia, į įvairias skirtingas dėžes dėdavo standartinius vidurius. O kai kurie vidiniai mazgai budavo dedami į daugelį skirtingų aparatų. Tai lempinio stiprintuvo schema iš kiek aukštesnės (II) klasės aparatūros. Taip maždaug 1966 metų laidos. Pagal aparašymą, išėjimas tik 1,5W, bet kaip pamenu, tokios radijos gana garsiai grodavo.

Didelė schema spausdinimui.

Kontaktas 17, linija 5: +200V
Kontaktas 15, linija 3: +260V
Kontaktas 21, linija 1: +280V
Kontaktas 20, linija 2: +280V
Kontaktas 12: Audio in
R1: garsas
R2: aukšti
R3: žemi
L1, Л1 6Н2П, ECC83, 12AX7 (su kaitinimo modifikacija)
L2, Л2: 6П14П, EL84, 6BQ5, 7189A

Maitinimo šaltinio schema.

Didelė schema spausdinimui.

Perdirbimui gavo labai seną įrenginį- kažkokį “Medicininį kompiuterį” ir jame buvo labai gražus daikčiukas. DIMMas šalia tik tam, kad įsivaizduoti dydį.

Tai feritinė atmintis. Mažas žiedelis iš ferito (feromagnetinės keramikos) gali būti įmagnetintas dvejom kryptim (pagal arba prieš laikrodžio rodklę). Taigi toks žiedelis gali būti naudojamas kaip 1 bito atmintis. Ir ne “gali būti”, o buvo naudojamas virš 15 metų kompiuteriuose. Ši atmintis sugalvota ir labai ištobulinta 1949 metais. Nuotraukoje pavaizduota atmintis pagaminta apie 1966 metus. Šis atminties “modulis” pagamintas Japonijoje, kogero TDK firmos. Modulis susideda iš 5 spausdintų ploksčių, kurios atinkamai turi po 4 “kilimėlius”. Viso 8000 bitų atminties. Tai juk 1000 baitų (0.9765625 kBaitai)! Jėga.

Feritinė atmintis dar ir dabar naudojama specialiose vietose, nes ji išlaiko informacija net ir išjungta ir ji nebijo radiacijos. Šiuolaikinė feritinė atmintis žymiai mažesnė ir gaminama taip pat kaip ir visos kitos mikroschemos.

Atminties veikimas paremtas tuo efektu, kad srovė tekanti per prakišta per žiedelį laidą ir viršijanti tam tikrą reikšmę, įmagnetina žiedelį. Kitos krypties srovė permagnetins žiedelį į kitą pusę. Kai tik įvyksta permagnetinimas, kitas laidelis perkištas per žiedelį, dar vadinamas “nuskaitymo laidu” užfiksuoja srovės impulsą. Impulso poliariškumas priklauso nuo pradinio įmagnetinimo krypties. Skaitymas yra destruktyvi operacija- nuskaičius atmintį joje nieko nebelieka. Todėl po kiekvieno nuskaitymo, informacija turi būti įrašoma per naujo.
Atmintis paprastai būdavo organizuojama kaip plokščia matrica, kur “rašymo” laidelis padalintas į du laidelius- eilutėm ir stulpeliams. Kiekvienu laideliu teka tik pusė srovės raikalingos įmagnetinti žiedelį. Tokiu metodu galima adresuoti tik vieną žiedelį iš grupės ir nuskaityti reikšmę. Taip gaunamas adresas skaitymui ir rašymui.

(Protingas tekstas kopijuotas iš interneto ir pažodžiui išverstas.)

Beja, šitas daikčiukas sukūrė tokį dabar žinomą kompiuterinį terminą: CORE DUMP. 🙂