Perdirbimui gavo labai seną įrenginį- kažkokį “Medicininį kompiuterį” ir jame buvo labai gražus daikčiukas. DIMMas šalia tik tam, kad įsivaizduoti dydį.

Tai feritinė atmintis. Mažas žiedelis iš ferito (feromagnetinės keramikos) gali būti įmagnetintas dvejom kryptim (pagal arba prieš laikrodžio rodklę). Taigi toks žiedelis gali būti naudojamas kaip 1 bito atmintis. Ir ne “gali būti”, o buvo naudojamas virš 15 metų kompiuteriuose. Ši atmintis sugalvota ir labai ištobulinta 1949 metais. Nuotraukoje pavaizduota atmintis pagaminta apie 1966 metus. Šis atminties “modulis” pagamintas Japonijoje, kogero TDK firmos. Modulis susideda iš 5 spausdintų ploksčių, kurios atinkamai turi po 4 “kilimėlius”. Viso 8000 bitų atminties. Tai juk 1000 baitų (0.9765625 kBaitai)! Jėga.

Feritinė atmintis dar ir dabar naudojama specialiose vietose, nes ji išlaiko informacija net ir išjungta ir ji nebijo radiacijos. Šiuolaikinė feritinė atmintis žymiai mažesnė ir gaminama taip pat kaip ir visos kitos mikroschemos.

Atminties veikimas paremtas tuo efektu, kad srovė tekanti per prakišta per žiedelį laidą ir viršijanti tam tikrą reikšmę, įmagnetina žiedelį. Kitos krypties srovė permagnetins žiedelį į kitą pusę. Kai tik įvyksta permagnetinimas, kitas laidelis perkištas per žiedelį, dar vadinamas “nuskaitymo laidu” užfiksuoja srovės impulsą. Impulso poliariškumas priklauso nuo pradinio įmagnetinimo krypties. Skaitymas yra destruktyvi operacija- nuskaičius atmintį joje nieko nebelieka. Todėl po kiekvieno nuskaitymo, informacija turi būti įrašoma per naujo.
Atmintis paprastai būdavo organizuojama kaip plokščia matrica, kur “rašymo” laidelis padalintas į du laidelius- eilutėm ir stulpeliams. Kiekvienu laideliu teka tik pusė srovės raikalingos įmagnetinti žiedelį. Tokiu metodu galima adresuoti tik vieną žiedelį iš grupės ir nuskaityti reikšmę. Taip gaunamas adresas skaitymui ir rašymui.

(Protingas tekstas kopijuotas iš interneto ir pažodžiui išverstas.)

Beja, šitas daikčiukas sukūrė tokį dabar žinomą kompiuterinį terminą: CORE DUMP. 🙂