Iš to mirksėjimo nieko gero. Dažnai reikia parodyti kokius nors sudėtingesnius parametrus. Tam lengviausiai naudotis standartinius LCD modulius. Jų galima prisilūpinėti iš visokių senų aparatų, nusipirkti iš manęs 🙂 ar permokėjus didelius pinigus nusipirkti parduotuvėje.
Yra visokių LCD modulių, bet pat papuliairausias yra alfanumerinis modulis su HD44780 kontroleriu. Yra visokiausių LCD modulių modifikacijų. Aš savo eksperimentams panaudojau patį populiariausią- 2×16 simbolių.
Modulis paprastai turi 14 kojų, jei su pašvietimu- tai 16. Tiek daug kojų naudojama kai modulis jungiamas 8 bitų režimu. Žymiai racionaliau jungti naudojant tik 4 bitus- baitas siunciamas per du ciklus. Tačiau prie esamu mikrokontrolerių greičių, nesijaučia jokio suletėjimo. Modulis turi “self-test”- užtenka į jį paduoti maitinimą ir turi pasimatyti juodi kvadratėliai viršutinėje eilutėje. Jei nesimato, kartais reikia pareguliuoti kontrastą su vieninteliu kintamu rezistorium ant PCB.

LCD valdymui panaudotas modulis iš interneto. Po keletos nesekmingų paieškų, apsistojau ties Peter Fleury programa. Ji leidžia LCD valdymo laidelius jungti prie bet kurių portų ir nėra problemų. Kitos LCD programos turėjo apribojimus. LCD modulio pajungimas aprašomas lcd.h faile. Prie lcd.c failiuko lysti nereikia. Ten galima tik pasiskaityti kokios procedūros ir funkcijos sukurtos.

Programa demostruojanti aparato veikimą yra faile test_lcd.c. Ten dar parašytos mygtuko detektavimo procedūros kurios nėra labai tobulos. Mygtukui naudojamas jumperis kuris schemoje pavadintas “firmware” 🙂

Beja, jei maitinate šia schemą per USB laidą, nekreipkite dėmesio į windozės priekaištus dėl nežinomo USB įrenginio. Tuo užsiimsime žymiai vėliau. Neužmirškit, kad aš rašydamas šitą bloga pats mokinuosi apie šiuos mikrokontrolerius. Todėl čia visur gali būti kvailų klaidų.

Programos tekstas ir hex failas nekantriems: 20070917.zip.