Category Archives: Bambesiai

Windows gelmės

Buvo blogai įkištas USB kištukas ir Windows pradėjo mėtyti keistas klaidas. Čia per FAR klaida parodyta, tačiau patikėkit, tokia pat klaida buvo ir pas windows failų kopijavimą (windows explorer, error 800700221).

Klaida skamba keistokai “The wrong diskette is in the drive. Insert %2 (Volume Serial Number: %3) into drive %1.“.

Kas pirmiausia keista- kada skaitytojai paskutinį kartą naudojo disketes, tuo labiau kokias nors instaliacijas kai buvo naudojamos keliose disketėse įrašyti failai? Čia į “sexy” galite nekreipti dėmesį- aš mėgstu naudoti “neteisingus” pavadinimus. Mano darbo kompiuteryje galima rasti ir “xxx” ir “porno” folderius. Matyt kažkoks paaugliškas protestas.

Antras keistumas- tie “%2”, “%3”, “%1”. Tai FormatMessage() komandos parametrai, panašiai kaip printf.

Vadinasi kažkur giliai giliai, kokio nors kernel32.dll gelmėse tupi Windows NT3.x klaidų pranešimai (win32) kurie kiek nesuderinami su šiuolaikiniais reikalais, tokiais kaip USB šokinėjimas tarp 3-2-1 standarto esant blogam kontaktui. 🙂

Visus kitus klaidų pranešimus moderni sistema “perima” ir perrašo į kažką panašaus į “The printer is out of paper.” ar “The system cannot read from the specified device.”, o štai šio specifinio niekas ir nepastebėjo. Todėl modernūs windowsai neradę klaidos pranešimo, krapšto savo “atbulinį suderinimą” ir iškasa tokį antikvarą.

O problema pasitaisė pasmaukius už USB laido.

  1. 0x80070022=0x80070000+0x22, ERROR_WRONG_DISK=0x22?, HRESULT The operation completed successfully= 0x80070000. Ir sumoje klaida “The wrong diskette is in the drive. Insert %2 (Volume Serial Number: %3) into drive %1.”. Paprasčiausiai OS nenusiuntė klaidos sukelėjų pavadinimus, arba dar giliau, disketės skaitytuvas negali būti su kokia nors “E” raidė ir gal “volume serial number” pasidarė žymiai didesnis nei buvo kokias 1993 metais. Far manager naudoja kitą API, bet klaida lieka ta pati. Trumpai sakant, kažkas užmiršo 0x22 klaidą. ↩︎

pamišusiems:

#include <windows.h>
#include <stdio.h>

int main(void)
{
    DWORD err = ERROR_WRONG_DISK; // 34, tas pats kur su %1, %2, %3
    LPVOID msgBuf = NULL;

    DWORD flags =
        FORMAT_MESSAGE_ALLOCATE_BUFFER |
        FORMAT_MESSAGE_FROM_SYSTEM |
        FORMAT_MESSAGE_IGNORE_INSERTS;

    DWORD len = FormatMessageA(
        flags,
        NULL,
        err,
        0,              // kalba: 0 = automatinė
        (LPSTR)&msgBuf, // čia Windows įdės tekstą
        0,
        NULL            // argumentų nėra, todėl %1, %2 liks neišpildyti
    );

    if (len == 0) {
        printf("FormatMessage failed: %lu\n", GetLastError());
        return 1;
    }

    printf("Klaidos tekstas:\n%s\n", (char*)msgBuf);

    LocalFree(msgBuf);
    return 0;
}

Čia AI parašė. O rezultatas:



Klaidos tekstas:
The wrong diskette is in the drive.
Insert %2 (Volume Serial Number: %3) into drive %1.


C:\Users\User\Documents\Visual Studio 2022\FormatMessage\x64\Debug\FormatMessage.exe (process 11468) exited with code 0 (0x0).


Impregnantas < > antiseptikas?

Antiseptikas – fungicidinis ir insekticidinis produktas, skirtas prevencinei ilgalaikei medienos apsaugai nuo pelėsių, medieną ardančių vabzdžių ir grybelių.

O štai senukuose parduodamos impregnuotos lentos:

Čia tikrai pelėsis! Ir jie tai laiko ekspozicijoje.

Dabar man durnam paaiškinkit kas čia durnas? Ar tie kurie sudėjo supelijusias lentas į ekspozicija? Ar tie kurie aiškina, kad lentos “impregnuotos”? Gal lentos impregnuotos dažais bet ne fungicidais? Ir kokie durniai pirks tas lentas dabar. O ir ką galvoja tie durniai, kurie pirko tokias lentas senukuose pernai ir išsiklojo savo terasas?

Molis 2

Tai pratęsimas apie Didžiosios gatvės remontą. Prieš mėnesį rašiau apie remonto pradžią. Dabar bus “updeitas”. Norėčiau tik patikslinti, kad pagrindinius remonto darbus šiuo metu atlieka “Kauno vandenys”, visokie “keliai” tik susirinko asfalto dangą. Vaizdas pasislinko. Beja, jei jūsų automobilio klirensas didesnis ir turite kiek naglumo, ne darbo metu galima pravažiuoti senuoju maršrutu- pats posūkis jau pravažiuojamas. Kuitimas vyksta ties 65 namu (kur senais laikais lakstydavo savižudės vištos).

Dar galima pastebėti, kad priešgaisriniai hidrantai pakeitė kelio pusę. Dar yra nedidelės viltys apie kelio praplatėjimą, bet įtariu visą ploti užims pėstieji ir dviratininkai (kad jie padangas prasikiaurytu).

Bandau ieškoti geresnius remonto žemėlapius. Tačiau nelabai… Nafig tas žiedukas pradžioje tai nežinau.

Tai “siūlomas projektas 2019”, gali būti, kad paskutinė redakcija bus kitokia.

Ar męs mokam važiuoti automobiliu?

Per savo automobilisto karjerą teko pavažinėti su keliais skirtingai automobiliais- ir su žiguliuku 7 (benzinas, 1452cc), ir su opel kadett GSI (benzinas, 1998cc), ir su pamažintu VW golf joker (benzinas, 1390cc) ir su dabartine senute honda civic (žibalas, 2204 cc turbo i-CTDi). O dar trumpai teko važinėti ir didelėm BMW ir su visokiais WV kablais, autobusiukais. Nekalbant apie visokius Bolt/CitiBee kastratus.
Kiekvienas automobilis skirtingas, tačiau bendri principai tokie pat- yra variklio apsukų darbinė zona, kur didžiausias sukimo momentas, yra zona kur daugiausia galios ir yra zona kur mažiausiai ėda kuro. Ir labai gerai, kai tos zonos persidengia.
Gal ir nerašyčiau šio straipsniuko, bet prieš kelias savaites buvo pokalbis su profesionaliu vairuotoju- važiavom mažu sunkvežimuku. Ten buvo 3 litrų turbo dizelis, tačiau važiuojant tuščiai (du diedai nesiskaito), užmiestyje motoriukas ūžė kaip bormašina ir aukštesnis bėgis buvo retai jungiaimas (ten jų buvo 6 vienetai). Aš taip atsargiai paklausiu, kodėl laikom 4000 apsukų. Ir man atsakė, kad taip geriau traukia ir taip neužsikemša EGR. Aš toliau temos nevysčiau, tik paminėjau, kad mano hondutė-senutė (19 metai suėjo) važiuoja ant žemų apsukų ir net teoriškai, kai variklis mažiau sukasi, jis ir ilgiau gyvena. Buvau paaiškintas, kad aš ne vairuotojas…

Aišku čia gudravimas, kelionės ilgis tik 45km, užmiestis, kiek miesto ir vienas sustojimas kai atšalo variklis. Tiesa šioje kelionėje buvo ir vienas kamštukas. Pas šitą variklį labai priklauso žibalo sunaudojimas nuo temperatūros. Tačiau šio eksperimento metu, užmiestyje važiavom saugiu greičiu, kartu su kitom mašinom- nuo 105 iki 70 km/h. Mieste važiavom griežtai pagal taisykles, nes buvo tokia nuotaika. Variklis nečiupintas nuo savo gimino laikų, tiesa nuvažiavo nepilnus 200 megametrus. Tai kogero mažiausiai kuro vartojantis ir daugiausia macnumo turintis motoriukas- jis iki 1500 apsukų dirba atmosferiniam režime (a.k.a ekonominis gaidelis), nuo 1500 pradeda suktis honeywellas ir kuro sanaudos pakyla. O jei norim biški parodyti visokiems bmw ant Kalantos gatvės kalnelio (4 bėgis neperjungiant), tai ties 2500 kažkas dar pasijungia ir žibalas liejasi kibirais- jaučiasi iš keisto karščio ir triženklio greičio. Ir niekada nebuvo tie 4000, juolab ten arti ta baisi raudona zona.

Tai kaip visdėto skaitytojai manot, kaip reikia važiuoti automobiliu?

Gerai, gerai. Va jums rudens-žiemos-pavasario statistika (7538km):

Apie 6 litrai šimtui kilometrų. Neužmirškit, kad žiema buvo šaltoka, ir hondutės variklis sušildavo tik prie pat darbo.

Ir paaiškinkit, kaip aš turėsiu šį motoriuką išmesti 2027 metų rudenį? Mane taip tėvai nemokino.

P.S. tam sunkvežimukui užkalė variklį 🙂

Esė apie stabilumą

O viskas prasidėjo nuo to, kad aš tik pyst ir nusivožiau. Ir dabar labai skauda kojytę.

Pakalbėkim apie stabilumą, ypač visokių taburečių. Aš net galvoju, kad tos senos tarybinės taburetės buvo specialiai gaminamos taip, kad jos žalotu piliečius. Paveiksliukas:

Kompiuterinės magijos pagalba sujungiau paprastą kėdutę ir standartizuotą tarybinę taburetę. Matosi, kad platformos aukštis beveik toks pats, o štai kojyčių apimamas plotas žymiai didesnis. Ir dar- platformos plotas pas kėdutę mažesnis už kojyčių apimamą plotą. Pas taburetę- platformos plotas didesnis. Ko pasekoje pas taburetę yra zonos, kur esant didesniam svoriui, sistema pasidaro nestabili. Kitas netikėtas faktorius- kėdutė biški klibą, o tuo tarpu pas taburetę viskas labai stabilu. Ir tai nėra gerai žvelgiant ergonomikos dėsniais- stabilus pagrindas užmigdo aukos budrumą. Tuo tarpu kai viskas supasi ir kliba, visas vestibuliarinis aparatas kiekvieną sekundę šaukia į smegenius- tuoj bliat vošies!

Todėl manau, kad būtent tokio tipo tarybines taburetes reikia pirmiausia sušėčkavoti:

Ir poto pasinaudojus termodinamikos dėsniais paversti į naudingą energiją:

O kaip mūsų bočiai sprendė šią problemą? Va ilgametė patirtis paremta matyt sulaužytais kaulams:

Kaip matosi kojyčių plotas tikrai didesnis už platformos. Ir patikėkit, teisingas klibėjimas tikrai yra. 🙂

Atsargiai kai atliekat darbus aukštyje darbus (>1.2? metro pagal senas instrukcijas).

Nykstanti amatininkų patirtis

Šiandien buvo pokalbis kur ir sugeneravo post’o temą. Man reikėjo 50Hz transformatoriaus, būtent old-skūlinio metalinio trafo, o ne maitblokio. Ir dėl to, kuičiausi trafų maiše. Ten buvo visas kalnas vienodų transformatoriukų su nenuplėštais laidais, nuo senų kasos aparatų. Kiek stebino, kad kasos aparatas lygtai turėjo du transformatorius. Ir žmogus paklausė, o kaip tu pajungsi transformatorių, kur daug laidų ir niekas neparašyta? Sakau- atsiskambisiu, pamatuosiu varžas ir susifazuosiu. Ir matyt paskutinis žodis buvo pernelyg paslaptingas. Bandžiau paaiškinti, bet žmogui greitai atšoko smalsumas….

Taigi paimam transformatorių ir išmatuojam visas varžas tarp išvadų. Taip randam nepriklausomas apvijas ir atvadus nuo apvijų. Kur didžiausia varža, ten bus ir didžiausia įtampa. Tačiau kartais būna, kad transformatorius turi dvi pirmines apvijas, kad ir 110V + 110V. Jas sujungus nuosekliai gaunasi 220V, o tokias įtampas galima rasti rozetėje. Tačiau kaip nuosekliai jungti? Ommetras neparodys. O sujungus neteisingai, priešpriešos apvijos anuliuoja savo induktyvumus ir gausi didelį pokšt- “trumpą” jungimą.

Nuotraukoje viršuje- nežinomas trafas (kaip visada, jo aprašymas kasos aparato schemoje neatitiko tikrovės. Netgi išvadų skaičiumi).

Juodas – geltonas – mėlynas turi didžiausią varžą, todėl nusprendžiau, kad čia bus 220V. Tačiau kiek neramino pilka-raudona apvija. Jos schemoje nebuvo. Pagalvojau, kad koks papildinys 230V variantui, nes apvijos varža mažoka. Išėjimas violetinis ir rudas, pagal schema buvo ~9V ir ~17V (+5 ir +12V po stabilizacijos).

Ir nors matosi fiziškai, kad pirma eina pilkas, o raudonas yra galas, nutariau pasitikrinti “fazuotę”. Tam tikslu, iš kito mažiuko transformatoriaus per geltonus laidus paduodu apie ~9V AC.

Su apkrova gavosi 8.44V

Ir matuojam kitus laidus:

Pilkas- raudonas: 8.44V
Geltonas- mėlynas: 14.04V
Juodas- geltonas: 65.3V
Juodas- mėlynas: 78.7V (14.04+65.3=79.34V, panašu, kad tikrai sumuojasi) čia kaip per mažai.
Išėjimas (violetinis, rudas): 13.3 ir 7.6V. O čia jau per daug

Kažkaip per mažai voltų pirminėje ir kartu per daug voltų antrinėje. Voltai turi būti proporcingi. Tada pabandžiau pamatuoti juodas-raudonas (kai sujungta mėlynas su pilku) ir juodas-pilkas (kai sujungtas melynas su raudonu). Gaunasi, kad įtampa pirmam variante didesnė- apvijos sufazuotos nuosekliai. Antram variante raudona-pilka apvija dirba prieš kitas apvijas ir jos įtampa minusuojasi.

Jau pagal proporcijas gaunasi, kad trafas neteisingas. Tačiau ko nepabandžius- paduodam į pirminę (juodą mėlyną) ir su papildoma apvija (juodą-mėlyną+pilką-raudoną) gerus 230V ir pakeliui pamatuojam srovę. Gavosi kiek virš 2A ir kiek mažiau, kaip tokio dydžio transformatoriui kaip per daug (nors čia prisideda reaktyvinė srovė). O dar ir burzgė. Ir greitai šilo. Antrinėse, vietoje tikėtinu 17 ir 9 buvo gal du su biškiu karto daugiau.

Gali kilti klausimas- o kodėl nebuvo trumpo? O todėl, kad tokio reiškinio kaip trumpas elektrotechnikoje nėra. Yra tik per didelė srovė, per ploni laidai ir per karšta izoliacija. Transformatorius gali veikti pajungtas bet kaip, tik kai kurie variantai gausis tokie, kad laidai tikrai bus per ploni esamoms srovėm. Tačiau jei transformatoriukas kelias sekundes paveiks 200% ar 300% perkrova, nieko neatsitiks. Tik bus kiek per daug šilumos ir srovės. Teoriškai galima įsotinti šerdį, bet tada irgi bus per ploni laidai 🙂

Spėju, kad šitas transformatorius buvo Japoniškas (kasos aparatas Casio CE-300, EX-247), todėl jo apvijos yra: 0-100V-110V1, papildoma apvija- 17V, kad gautusi 127V.

Čia kaip spėjimo bazė panaudotas 100V maitinimas

Gali iškilti klausimas, kodėl gaunasi 121V+13V > 127V? Todėl, kad aš spėju tas įtampas. O dar todėl, kad yra energijos nuostoliai prie skirtingų srovių, apkrovos ar paprasčiausios aktyvinės (ominės) apvijos varžos. Čia gi matuota be apkrovos. Pvz. skaičiuojant transformatorių, empiriškai primetam apie 10% nuostolius tarp pirminės ir antrinės apvijos. Manau, kad tikrus profesionalius transformatorius ne tik skaičiuodavo su tikrom apkrovom, bet ir eksperimentiniu būdu parinkdavo reikiamus apvijų skaičius.
O šiaip, trafas netinka- kaip minėjau, kasos aparate buvo du trafai. Tai tas pirmas, didesnis trafas buvo ir 1/2 autotransformatorius, kuris iš 220 (230V) darė 110V šiam transformatoriui.

Tikiuosi nesupratot nieko čia. 🙂

P.S. Šiandien buvo šeštokų mokinukų ekskursija į mano darbą. Ir ten stovi lempinė radija. Vienas mokinukas nusistebėjo, kad ši radija “moka groti šiuolaikišką muziką!”. Tikrai nemanau, kad jis mane trolino. Pernelyg buvo nustebusios akys, kai radija, pagal jų prašyma, buvo nureguliuota “ant M1”.


Atnaujinimas 2026.03.26

Pasirodo, mano turimas pirmas transformatorius buvo defektuotas. Tarp pilko ir mėlyno turi būti apvija. Kažkaip pavyko paimti transformatorių su defektuota apvija.

Naujas transformatorius jau lygtai veikia 230V režimu pajungus į kraštines apvijas. Tikiuosi bus gerai ir su apkrova. Vadinasi transformatorius ultra universalus: 0-100-120-220-230 arba 0-110-127-220-240. Kažkas tokio. Vidinė ~100V apvija pirmajam transformatoriuje sudegusi/nutraukta.

  1. Japonijoje labai keisti elektros standartai. ↩︎

Nepatinka

Man biški nepatinka vandentiekio remonto darbai. Prieš kokius 9 metus jau remontavau savo fazendos vandens pompą, o šį rudenį ji pradėjau taip staugti, kad baisu. Tačiau tai buvo ne motoro, o jau pačios pompos problema. Pakeliui išardžiau ir motorą, nes kažkaip sunkiai sukosi. O pompas matyt reikia remontuoti kas 50 metų 🙂

Poto prasidėjo mano kova su guoliais. Variklio guoliai nusiėmė be problemų, o su pompa teko stipriai pažaisti.

Didesnis pompos guolis buvo beveik be problemų, o mažesnis jau stipriai striginėjo. Tačiau tai nepaaiškino baisaus triukšmo nuo pompos veikimo. Vėliau, besurenkant atgal, kogero supratau- matyt pompa įsiurbė kokį akmenuką ir biški patarkavo gana tiksliai surinktas detales. Jei metalas būtų koks nors špižius ar plienas, tai ta vieta paprasčiausiai išsitarkuotu ir viskas veiktu. Tačiau visa pompa (išskyrus guolių dangtelį) padaryta iš nerūdijančio plieno (316). O šis plienas labai mėgsta “susivelti” ir prilipti. Todėl teko kiek pagadinti geometriją.

Dar vienas blogis dėl 316 plieno- ašis labai minkšta, ir nuimdamas ir uždėdamas guolius aš ją sulenkiau! Todėl beveik visą dieną smaukiausi bandydamas išlyginti- pažymi su flomasteriu, kiši- pasuki, ištrauki, pysteli su plaktuku ir vėl kartoji. Oi kaip ji man atsibodo.

Kadangi teko pompą nuimti nuo spižinio pagrindo, visas su-spyruokliavo. O dabar niekaip negaliu atgal prisukti pompos korpuso- vandentiekio vamzdžiai apsimeta spyruoklėm ir neduoda prisukti varžtelių. O kalbant apie varžtelius- visus keturis teko nupjauti. Visiškai suaugo su pagrindu. Poto išgręžiau 3 varžtelių likučius. O vienas kaip ir liko viduje- norint jį išgręžti reikėtu išmontuoti vamzdžius.

Rytoj bus pratęsimas ir bandymai. A, dar pakeliui pakeičiau motoro laidą- nepakenčiu tarybinių storų guminių kabelių, kur varinės gyslos pajuoduoja tikriausiai nuo gumos ir vario reakcijos. Dabar stovi modernus PVC kabelis, su tikrom “kilputėm” (buvo apsuktas laidas apie gnybtą)


2026.03.22 atnaujinimas

Šiaip-ne-taip pritvirtinau pompą prie pagrindo.

Sukasi. Seniau šioje pusėje buvo elektros pajungimo dėžė. Labai trukdė pakišti kibirą po kraneliu.
Bendras vaizdas iš viršaus. Smalsučiams – vandens slėgis nuo 1 iki 1.5 Bar. Tokio minimumo užtenka skalbimo mašinai.

Vienas iš mano tiuninimo variantų pridarė bėdų. Aš norėjau, kad variklio elektros pajungimo gūzas eitu į sienos pusę. Dabar galima pastatyti kibirą prie pat motoro ir be problemų pumpuoti vandenį. Tačiau pasirodo, kad elektros motoro statorius nėra simetriškas- maždaug per 10…15 mm poslinkis (statorių apsukau, o rotorių įdėjau taip kaip reikia). Naujai sukonfiguruotas motoras “nesėdo” į tvirtinimo skylutes. Teko kiek padidinti variklio tvirtinimo skyles ir per maždaug 7 mm patrumpinau pompos muftą. Kaip tik darbas mano staklytėm– pagriaužti pilkąjį spižių.

Viskas sukasi ir pumpuojasi. Garsas tikrai sumažėjo. Net kai įsijungė, o aš buvau kieme, net sunerimau- kažkoks tylus murmesys ėjo iš garažo. O tik vėliau dašuto- toks buvo pripratimas prie to užesio.

Pumpuojant vanduo nebėga. Tačiau yra įtarimas, kad kai nesisuka, biški “ašaroja” kažkur centre. Gal kažkiek nesandarus centrinis riebokšlis- kai pompa veikia, ten minusinis slėgis, o kai išsijungia- minimalus slėgis, tiek kiek prasisunkia per atbulinį vožtuvą. Gal prisišlifuos dar? Nes ardyti dar kartą labai nėra noro. Tikiuosi, kad sekančius 50 metų veiks be remonto. 🙂

Generic C grožis arba kaip buvo geriau prie…

Tęsiant temą. Vėl tas pats PDP11, mano amžininkas ir kartu stipriai senesnis už mane. Viskas kažkaip kitaip ir panašiai. Ir toliau bežaidžiant užkniso tie visokie oktaliniai skaičiai, keistos programos (PDPGUI) parašytos Paskalyje ir su kriptiniais vokiškais klaidų pranešimais. Todėl nutariau padaryti dalį darbų old style metodu. Tiksliau- ancient style metodu. Kaip buvo prieš 50 metų ar daugiau…

T.y. renkames gryną “C” kalbą (čia bus kažkuri gcc windowsams) ir iš seno source kodo gabaliukų (archyve.org ir randominiai linkai) ir vajėzaumarija, AI generatorium generuojam naujas C programas.

Ko man reikia:

  • Parašom programą asembleryje ir sukompiliuojam. Gaunam bin failą ir lst. Tačiau čia lst kiek keistas, nes jis labai daug ką ignoruoja, rašo visokius simbolius ir t.t. O man reikia, kad išsistatytu tikras, kanoninis asembleris. Šita funkcija neprivaloma (optional), nes kai kurios programos jau bin.
  • Radau senovinį disasemblerį [disas11, 1991?] kurį pavyko sukompiliuoti. Bet jam reikia COREDUMP failų.
  • Su AI rašom bin -> COREDUMP konverterį. Beja, coredump formatą AI pats atstatė iš dalies disas11 source kodo.
  • Disasembleris duoda keistoką output failą dis, nes teoriškai galimas savaime modifikuojantis kodas. Jis rodo alternatyvini disasemblerio kodą jei prieš tai buvusi komandą pasikeistu. Gerai, kad alternatyvinis kodas pasislinkęs per tarpiukus. Su AI rašom programinę utelę kurį išfiltruoja ir palieka tik pagrindinį kodą.
  • Pagaliau išvalytas kodas visiškai oktalinis. Tam tikslui AI rašo C kalboje kitą utelę kuri konvertuoja visus octalus į hexus.

Ir tik dabar, aš galiu palyginti šešioliktainį disasemblerį su hidros parodymais ir pagaliau suprasti, kad dar reikia apšikti kažkiek žolės, kad gautusi rezultatas.

Apie ką męs čia? Ogi kad męs ne prieš AI. Tai geras įrankis ir teisingai naudojamas veikia. Paprašai parašyti utelę (beja, čia pačio AI pasiūlymas, nes jis pabijojo konvertuoti galbūt užkopyraitintą failą) ir jis parašo. O poto sakai- o tu padaryk, kad skaičiukai būtų su leading zero, išėjimas į failą, o ne stdout ir kad kai kurios specifinės eilutės eitu kitaip. Ir tas AI vergas sugeneruoja. Programos paprastos, bet pačiam rašyti nuo nulio gautųsi gal per daug laiko. Čia atsakymai atėjo per sekundes.

A, ir dar, reikėjo binarinį failą konvertuoti į oktalinį, tinkamą pumpuoti tiesiai į CPU per ODT. Toks bin to ODT text stream konverteris.

o dabar viską sukišim į makefile ir viskas man veiks automatiškai, vieno mygtuko paspaudimu.