Kaip jau rašiau, ieškojau savo PDP11 “kompiuteriui” likusių elementų. Visko neišknisau, nes didmaišių neleido ištraukti. Reikės nutaikyti momentą kai viską rušiuos ir kažkaip sudalyvauti. Tačiau biški radau retro elektronikos ir prototipavimo pavyzdžių- wire wrap, perfoboard ir pan. Todėl galerija.
Nardymos po šiukšles buvo beveik sėkmingas. Gaila, kad dėl Au nulaužė kažkas PDP Q-bus plokščių jungtis. Kiek gi ten to aukso ir buvo…
ir ką męs čia matom… pdp lsi 11?
Jau kiek rašiau apie DEC DC J-11 procesorių. Jis kaip ir beveik veikia, bet kartu ir neveikia. Matyt nukentėjo ir mechaniškai (žiauriai pabrauktas viršus), ir elektriškai (niekas neatmeta to fakto, kad jis jau buvo blogas). O ir amžius elektronikai gana solidus.
Čia mano eksperimentinė plokštė. Alteros CPLD sukonstravau šiokį tokį CPU “aprišimą” ir teoriškai jis turėjo paleisti mano mikro programą ar pasileisti į amžiną “NOP” ciklą. Tačiau procesorius pyktybiškai daro savo darbą ir iššoka į debug konsolę – ODT. Kas tai yr? Ogi tai monitoriaus “programa” leidžianti serial terminalo pagalba redaguoti atmintį, paleisti programas ir ką nors dar. Toks daiGtas kaip WozMon pas Apple 1 kompiuterį. Tik čia ne softas, o pačio CPU silikone, mikrokode parašytas softas. Kad jis veiktu nereikia nei atminties, nei kokio ROM. Reikia tik specifinės UART mikroschemos ir kelių mikroschemų. Į debug režimą galima papulti kai lūžta procesorius, HALT komanda arba “blinken lights” mygtukais.
Pas mane nėra nei blinkenlights, nei UART konsolės. Todėl teko panaudoti logini analizatorių. Gaunasi maždaug taip:
Tie skaičiukai “7772”, “7564”, “7566” tai oktaliniai gabalai adreso. Tikri adresai: o17777772, Peripheral Interrupt Request Register; o177564; Console send status (aka TPS); o177566; Console send buffer (aka TPB).
Tai čia procikas uždraudžia pertraukimus, pasitikrina ar galima siųsti simbolį ir išsiunčia simbolį per terminalą. Duomenis irgi galima pasitikrinti- ten nusipaišo “command promptas”. Tačiau aš norėjau kito režimo. Vadinasi arba nenuskaitė blinken lights, arba susihaliucionavo HALT koja arba lūžo procesorius.
Tačiau pastebėjau, kad režimas kinta nuo “taktilinio” debuginimo- priklausomai kur priglaustas pirščiukas, CPU režimai buvo kitokie. Nepadėjo net ir procesoriaus litavimas (kad ir kaip tai keistai skamba). Vistiek sistema nestabili. Kas baisiausia- problemos priklauso nuo A17… A22 kojų kurios yra …. tik išėjimai. Priklausomai ar tas kojas patempi į pliusą ar žemę. Nebent CPU manualas meluoja.
O čia kas kažkelintą kartą pasirodo kažkas įdomiau. Kogero taip veikia mano programa, kuri pabėga iš savo ciklo ir užsišoka ant NOP komandos. Ko pasekoje CPU adresas didėja ir tas labai gerai matosi ant dekoduotos (pas šiuos CPU adresas ir data yra multipleksuojamos per tas pačias kojas) adresų šynos. Čia 16 bitų procesorius ir jo NOP komanda yra 2 baitų ilgio. Todėl A0 (čia D0) nesikeičia. Keistokai atrodo WR lygis (beja, pas šį prociką nėra nei RD nei WR kojyčių. Čia irgi reikia dekoduoti). Bet šis režimas nestabiliai pasileidžia. Nu nėra mano procesorius stabilus.
Ko pasekoje supsichavau ir nusipirkai eBay DC J11 (PDP 11/72) procesoriaus plokštę (tipo veikiančia) su būtent tokiu pat CPU. (minus 155 pinigai) ir kiek vėliau Q-Bus atminties plokštę (minus 75 pinigai)… Dar negavau.
Galvoju šiandien, kaip aš sujungsiu tas plokštes- aš gi Q-Bus backplane neturiu. Nueinu apie 16:00 į elektronikos sandėlį ir žiūrau… bl… panašu, kad guli gal ir PDP11 backpleinas. Pakėliau- surudijęs, sulankstytas, kažkoks ne PDP. Bet kištukų kiekis atitinka. Pasidėjau į slaptavietę.
Žiūrau sau į tą kalną plokščių, jei yra backpleinas, tai gal kokia plokštelė atsiras. Radau kažkokia, analoginę lyg ir panaši, bet auksiniai kontaktai nukirpti. Dar pakuičiau ir net širdis sustojo. Va:
Tai silpnesio modelio PDP-11/23 procesoriaus plokštė su F-11 čipsetu. 18 bitų adresacija, be MMU (vadinasi mažai RAM), be FPU. Bet ALU dalis lygtai yra. Buvo baisi, išploviau su muilu, distiliuotu vandeniu ir izopropilo alkoholiu.
Ir baigėsi darbo valandos. Reikės rytoj kažkaip įsiprašyti ir kaulyti, kad leistu man rankutėmis perrinkti gal toną beviltiškų PCB. Gal netyčia rasiu ir kitas dalis, tinka net ir be auksinių kontaktų. Man labai reikėtu ODT ir ROM. Aišku ir koks nors RAM nepamaišytu. Aš panikuoju, todėl ir rašau. Nes bet kurią savaitės dieną gali išvežti viską sunaikinimui.
Naujas softas:
3000: 012700 MOV #1,R0 ; R0 = 1
3002: 000001
3004: 012701 MOV #1234,R1 ; R1 = 1234 (octal)
3006: 001234
3010: 005200 L0: INC R0 ; increment R0
3012: 010011 MOV R0,(R1) ; store R0 into memory at [1234]
3014: 000775 BR L0 ; branch back to 3010Dabar lygtai ir veikia jei žiūrėti į loginį analizatorių. Dabar žiūrom į DAL kojas, kur ir data ar adresas multiplexinti.
3000 tai adresas, poto eina 2700. Tai 12700 galiukas. Ir kur didelis tarpas, tai duomenų “0002” rašymas į adresą “1234”.
Jei norit, pulseview failas. Kažkokie gliukai prieš paleidžiant programą ir gana įdomiai veikia tas pipeline skaitymas (ar kaip ji ten) ir viskas iš 1983 metų. Sekantis etapas- RAM ir ROM. Bet reikia perkilnoti toną PCB. Gal dar ką nors rasiu.
Ar kalbate su AI Lietuviškai? Tai geriau nekalbėkite. Bent jau mikrosofto modelis naudoja skirtingus informacijos šaltinius ir iškarto meluoja. Nors meluoja visi AI modeliai.
Klausimas- kaip naudojama siera išsaugoti pėdsakus sniege?
Lietuviškas atsakymas- nenaudojama.
Angliškas- naudojama.
Pilnas tekstas pdf faile, kartu su AI išsisukinėjimu.
Kolkas mano praktikoje AI nepasiūlė nei vieno protingo atsakymo (techninėje srityje), o kompiuterinėje (hardwarės) srityje melavo nuo pirmo atsakymo.
Seniau kiek rašiau, kad dalinai naudojuos “wirewrap” technologija. O štai šiandien papuolė tikras tos technologijos pavyzdukas. Va kaip darydavo prototipus ir mažus tiražus. (Čia nuotraukos atbuline tvarka, nes aš draskiau ir tik vėliau nutariau parodyti kaip viskas seniau buvo daroma).
Pirmiausia naudojami va tokie lizdai:
Labai ilgos kojos. Todėl, kad čia vyniojamas ne vienas laidas, o keli.
Visos detalytės sudėtos. Net panaudotos šynutės maitinimo laidams. O palaidos detalės sulituotos į 0,1″ kištukus.
Kitoje pusėje nepatingėta surašyti kur kokia mikroschema. Ir sulituoti maitinimo pajungimai.
o toliau viskas “susiuvama” naudojant laidelius (pageidautina spalvotus) ir susukant “wirewrap”.
Ar ne grožis?
Kažkada mano mokino tikimybių teorijos. Beveik nieko neatsimenu, nebent tai kad 1 tai įvyks, 0 neįvyks, o viskas tarpe yra tikimybė. Jei kokios nors tikimybės privalomas (AND) tai tuos skaičiukus reikia dauginti…
O dabar prie praktikos. Prašom paskaičiuoti tikimybes kad:
Kažkai smegeniai neišneša, kaip taip gavosi.
Kogero geriausi sponsoriai istorijoje.
Netikėtai radau savo vaikystės automobiliukų. Tai Matchbox serijos automobiliukai. Nuotraukose mano originalai (taip, iššaugojom) – metaliniai, 1972 ir šiuolaikiniai, jau plastikiniai (2021, 2023).
Kuo skiriasi per tuos 50+ metų? Senoviniai- ir viršus ir apačia iš cinko lydinio. Atsidaro kas nors- ar kapotas, ar durelės. Arba kas nors juda (motoras, faros…). Pas šiuolaikines, plastikines- niekas. Nu ir amortikai pas senovines minkštesni.
Tanzara 53
Boss Mustang 44
Maserati Bora 32
1960 Chevy El Camino
1968 Chevy C10
Taip, jis miršta, nors pats ligonis dar puikiai laksto.
Daugybę metų guli toks lempinis aparatas- Simfonija 003. Gaminta 1971 – 1976. T.y. gali būti mano amžininkė. Maniškė ko gero ~1975 metų gamybos. Bent jau taip parašyta ant lempų ir kondensatorių.
Tai lempinė radiola (radija ir patefonas), tačiau skiriasi nuo daugybės kitų, kad čia stereo aparatas. Gaudo ilgas, vidutines ir ultratrumpas bangas (UTB, kas dabar vadinama FM). Deja iš FM stereo signalo negaudo, nes ji tarybinio standarto stereo kodavimo. O bangas aš jau perstumiau į šiuolaikinį diapazoną. Pakeliui radau gamybos broką FM bloke- kondensatorius nebuvo prilituotas. Bet matyt visiems buvo dzin, kas 1975 klausėsi FM?
Daug lempučių: 6П14П – 4 vnt , 6Н2П – 3 vnt, 6К4П – 3 vnt, 6И1П – 1 vnt, 6Ж1П – 1 vnt, 6Н3П – 1 vnt, 6Е1П – 1 vnt, 6Ф5П – 1 vnt, 6Х2П – 2 vnt. Nuo tokio kiekio jaučiasi šiluma kambaryje.
Praeitam šimtmetyje kiek pamenu veikė tik FM, dabar jau nebe, nes dažniai ne tie. Dažnius persukom. O AM neveikė dėl to, kad nebuvo vienos lemputės. Patefonas kaip ir veikia. Tik bėda- iš galvutės ištekėjo kažkoks snarglys ir ji dabar beveik neveikia. Radau kažkokią kitokią, bet ji visiškai netinka.
Ir atėjo kažkoks momentas, kai kilo noras paremontuoti. Įjungus buvo pastebėta, kad ne tik nėra vienos lemputės, bet ir dvi išėjimo lempos išimtos ir numestos. Sudėjus atgal pastebėta, kad jų anodai įkaito iki raudonumo- vadinasi yra DC nutekėjimas į lempų tinklelius. Tipinė bėda dėl kondensatorių. Dalį kondensatorių užsakiau, bet šiuolaikiniai aukštavolčiai kažkaip brangoki… O poto nusprendžiau, kad kai kuriuos kondensatorius keisiu į bet kokius. Taip 0,047µF x 400V pasikeitė į 0.33µF x 1000V. Nieko, veikia. Tikriausiai žemi pagerėjo1 :).
Taip po truputi pasikeitė 105% popierinių kondensatorių į pagrinde polipropileno ir truputis keramikos. Kodėl daugiau šimto? Ogi įdėjau kelis papildomus kovodamas su trugdžiais.
Vienintelis rimtesnis remontas buvo teisingas UTB diapazono pakeitimas. Teko pakeisti gal kokius 6 kondensatorius ir nuvynioti vieną vija iš geterodino apvijos. Dėl verjėrio ir variatorių, naujas diapazonas apima tik pusę vakarietiško diapazono. Nesvarbu, nes man patinkančios stotys pasigauna.
Visdėlto kokie niekšai buvo tie sovietai- schemos iš interneto truputi neatitinka realybes. Kas dar baisiau- niekur nėra “silk screen”, o montažinių schemų numeracija neatitinka principinės schemos numeracijai.
Iš pribumbasų – mechaninis dažnio pareguliavimas su elektromotoru. Tačiau jis kaip ir veikia tik UTB/FM diapazone. Iš čia pasiskolinau ~14V savom reikmėm. O štai originaliam stereo dekoderiui, tranzistoriniam, radijos kurėjai 24V pasidarė iš … 260V (!), rezistoriaus ir dviejų nuosekliai sujungtu stabilitronų.2
Jei prabilom apie stereo, tai tarybinio standarto dekoderis buvo išmestas ir pastatytas kiniškas modulis. Visiškos kokybės nebus, nes rodos pas tarybinį standartą FM tarpinio dažnio plotis kiek per mažas pilnam stereo signalui.
Beveik visas lempas pakeičiau į naujas, tik geterodino-mixo lempos (6И1П) neradau. Žalios akies lempą (6Е1П) radau visiškai naują, dabar šviečia labai stipriai ir jautriai smaukosi. Veikė tik AM diapazonuose. Poto pradėjo veikti tik FM diapazone, o AM dingo4.
Gal kažkur jungikliuose nėra kontakto. Ten signalai kaip ir ateina iš tarpinio dažnio stiprintuvo ir per jungiklius ateina į šią lemputę. Šiaip, kiekvieną kartą paversdamas radija ant šono, laukiu eilinio siurprizo- tai kažkur laidelis atsilituoja, tai iš viso “šalta pajkė5” ar nebeveikia koks nors jungiklis. Ko norėti- tarybinis palikimas ir darbo kokybė, 50 metų amžius ir dar neteisingas sandėliavimas.
Taigi, akies neveikimas AM liko kaip vienintelis defektas.
Palyginimui dvi nuotraukos, “before” ir “after”. Gal kiek matysis darbai:
“Kiek” pasikeitė maitinimo šaltinio kondensatorių nominalai:
Radijos kūrėjai apie tokias talpas kogero net negalėjo svajoti. Talpa padidėjo kažkur 5 kartus. Kaip ne keista, mėlyno kondensatoriaus (iškarto po diodų) įtaka minimali. O štai antras, kuris stovi po droselio, labai pamažino 50/100Hz foną. Beja apie talpas- visi išimti kondensatoriai rodė per dideles talpas. Čia taip mano multimetras reaguoja į nedidelius nuotekius. Ir tikrai ten buvo nuotekis, nors 500V megaommetras nieko neparodė.
Dar vienas baisus anachronizmas- apšvietimo lempučių (ir ne tik) keitimas į LED:
Ateini taip į rūsį ir matai kaip bėga vandenėlis. Reikia remontuoti. Kapitalinis šildymo sistemos remontas nenumatytas planuose.
Šiaip, čia varva per viršutinį užspaudžiamą sandariklį. Jei tas sandarinklis būtų sukiojamas bent paskutinius 40 metų, tai gal ir veiktu. Bet dabar visi važteliai pavirto monolitiniu rūdžių kristalu. Gerai, kad už pečiaus radau dar vieną, nenaudojamą sklendę. Ir prasidėjo relaxas “hands tools rescue” stiliuje (toks jutubė kanalas)
Sklendė kaip ir vaikšto. Viršutinis tarpiklis biški įtartinas- jis iš kažkokio suakmenėjusio “paranito” ar kitokio “plastiko”. Išbandyti galima tik pajungus į vandens sistemą. Tačiau kai visi varžteliai “vaikšto”, nėra problemos remontuoti, pakeisti ir pavežti. O pačios sklendės sandarumą apsprendžia pati konstrukcija- užtūra ar ne tiesi, o pleišto formos. Uždarant sklendę, pleištas spaudžiasi į atitinkamą plyšį ir užsisandarina. Pačiam korpuse yra akmeninio plastiko tarpinės. (todėl korpuso negalima deginti ugnyje norint išvalyti rūdis ir dažus).
Dar reikia nupirkti pajungimo tarpiklius, nes originalūs irgi akmeniniai ir kogero asbesto-plastiko kompozitas. Tačiau manau bus kokie standartiniai. Ne taip, kaip korpusiniai, kur teko biški papjaustyti rankutėmis. Ir dar tarpiklinį silikoną panaudojau.
2025.07.06
Pakeičiau… tik dar nežinau kaip “užriebokšlinti” veleną. Biški dar varva. Baisiausia, kad ir kita “armatūra” ne geresnės būklės. Suknistas “landlordo” gyvenimas.