Iš keletos neveikiančių LG plazminių televizorių pasidariau vieną tokį pusiau veikianti. Jis skirtas žaidimams ir visokiems destrukciniems testams. Taigi pirma plazminio teliko apžvalga.

Labai senas (21 metų) Panasonic TV su įprastu kineskopu ir 2004 metų LG plazminis monitorius.

Plazminė displėjaus panelė (PDP) yra didelis stiklinis įrenginys- dvi stiklinės plokštės padengtos permatomais laidininkais. Viename stikle laidininkai eina horizontaliai, kitame vertikaliai. Tarpas tarp plokščių užpildytas įnertinėmis dujomis. Galinis stiklas dar padengtas specialiu liuminiforu. Kai įtampa paduodama į vieną horizontalią eilutę ir vieną vertikalų stulpelį, įvyksta išlydis viename taške. Išlydis generuoja ultravioletinius spindulius kurie aktyvuoja liuminiforą. Liuminiforas spinduliuoja matomus spindulius. Galinė stiklinė plokštė priklijuota prie didelės aliumininės plokštės. Ji skirta nuvesti šilumai nuo PDP.

Prieš PDP pastatytas stiklo ir plastiko paketas. Jis skirtas apsaugoti delikačią PDP ir taip pat apsaugoti žmones nuo PDP karščio. Tas pat stiklas atlieka ir spalvų filtro vaidmenį.

Plazminio TV viduje yra daugybė elektronikos. Labai didelis maitinimo šaltinis, specializuotas konpiuteris vaizdo apdorojimui ir dekoderiai-registrai. Dekoderiai-registrai, tai specialios mikroschemos kurios komutuoja minėtas eilutes ir stulpelius. Lanksčių laidininkų pagalba šios mikroschemos priklijuotos prie panelės stiklo. Šias mikroschemas neįmanoma pakeisti. Jei sugenda poros dolerių vertės mikroschema reikia keisti kelių tūkstančių vertės matricą.

Tai juodoji mirties juosta.

Pas šiuos TV yra daugybė kištukų: VGA, kompozitinis video įėjimas, komponentinis video įėjimas, garso įėjimas, RS-232, distancinio kištukas, maitinimo lizdas.

Ant ekrano matosi kažkoks triukšmas. Gal ką blogai surinkau ar ekranavau.

Bus daugiau…

Jei norite pasidaryti dvipusę spausdintą plokštę (PCB) namuose jums reikės keletos dalykėlių: dvipusės fotorezistu dengtos plokštės, truputis natrio šarmo (NaOH) arba paprasto kanalizacijos valiklio su šarmu, truputis plokščių ėsdintojo (mano atveju azoto rūgšties tirpalo HNO3), plokščių kūrimo programos, gero printerio, permatomos plėvelės, klijų, dviejų ultravioletinių lempų.

Pirma, susikurkit savo PCB. Aš pvz naudojuos Eagle programa. Atspausdinkit abu sluksnius atskirai. Dabar suklijuokit 2 plėveles ir kokį nors tarpiklį, kad padaryti vokelį plokštei. Tarpiklio storis turi būti toks pats kaip plokštė arba vos vos plonesnis. Suveskite visas skylutes.

Nuimkite apsauginę mėlyną plėvelę nuo plokštės.

Įdėkite voką su plokšte tarp dviejų UV lempų. Nejudinkite lempų, plokštės ar voko kol vyksta švitinimas.

Po apšvitinimo išryškinkit plokštę natrio šarmo tirpale. Ryškinkite lėtai, su silpnu tirpalu. Koncentruotas tirpalas gali nuplauti ir reikalingas dalis.

Įdėkite plokštę į ėsdinimo tirpalą.

Ir pasigrožėkit rezultatu. Visos skylutės suvestos. Dabar laikas išgręžti vieną kitą skylutę.

Kitoje žinutėje rašiau, kad mano FM generatorius pernelyg silpnas kad glušintu nutolusius kaimynų radio imtuvus. Ir aš prisiminiau, kad turiu kažkur garaže seną siustuvą- imtuvą (raciją, transyverį). 16P22B-1 (16Р22В-1, 16R22V-1). Tai 146 – 174 MHz FM radio diapazono įrenginys. Šėjimas jau nemažas 8…15W. Jei perstumti į transliacinį diapazoną, tai manau uždusintu radijas visam mažam miestelyje. 🙂

Atidariau racijos korpusą ir nuskanavau. Norėjau pažiūrėti, ar dažnius galima perstumti.

Šis senas siustuvas naudoja skaitmeninį dažnio nustatymą su PLL pagalba. Pats PLL sukonstruotas iš palaidų detalių. Naudojant dabartines detales, galima vietoje visų tų auksnių detalių įdėti vieną mikroschemą. Kad ir TSA6057. Čia iš datasheeto: The TSA6057 is a bipolar single chip frequency synthesizer manufactured in SUBILO-N technology (components laterally separated by oxide). It performs all the tuning functions of a PLL radio tuning system. The IC is designed for application in all types of radio receivers.

Jeigu tik būtų laisvo laiko ir noro…

Šią raciją išbandžiau su jos fiksuotu dažniu. Aš galėjau kalbėtis su savo kaimų be jokių trukdžių. Vienoje pusėje antena originali stacionari, o kitoje pusėje laido galiukas.

Už nedidelę sumą aš įsigijau labai sena aukšto dažnio generatorių. Generatorius pagamintas apie 1960 metus. Bet dar veikia. Atidariūs korpusą, pastebėjau, kad kai kurios radio lempos pakeistos į naujesnes. Rodos iš 1978 metų… Visos aukšto dažnio grandinės paslėptos labai solidžiu ekranu. Įšėjimo ateniuatorius padarytas kaip kažkoks judantis bangolaidis.

Generatoriaus įšėjimas yra nuo 16MHz iki 126MHz. Taigi, jis dengia visą FM radio diapazoną. Įšėjimas yra iki 0.1V. Gal kiek mažai mano eksperimentams…

O dabar trumpa istorija: Kai kada tu turi kokius nors debilus, idiotus kaimynus kurie visą dieną garsiai klausosi kokios nors debilnos radio stoties, kuri groją vemti verčiančią muziką siaurakakčiams klausytojams. Ir jie klausosi tą muziką labai garsiai. Ir nieko negali padaryti, nes pagal įstatymūs jie tai gali daryti.

Taigi, paemi seną FM generatorių, įkiši paprastą laidą į išėjimą, nureguliuoji į norimos stoties dažnį ir įjungi pilną galingumą, kad užglušinti radio stotį. Dabar kaimynai klausys 1000Hz toną, tavo mėgiamą muziką (jei naudosi moduliavimą pagal išorinį signalą) ar paprastą tylą (tik nešėjas, be moduliacijos).

Aišku, kiekvienam žmogui kiek sunkoka gauti tokį generatorių, taigi reikia pasidaryti panašų įrenginį. Apsilankykit mano puslapiuose ateityje ir gal rasit schemą.

Iš vietinio fabrikėlio atvežė biški gamyklinio broko. Teros stiprintuvų, moduliatorių, filtrų, skirstytuvų ir kitokių keistų dėžučių. Štai nuotraukytė kelių įdomių įrenginių. Man jie patiko todėl, kad manau, kad šie aparatai turi pernelyg daug kištukų. Ypač tas mažes. Jame nėra nei vieno aktyvinio komponento. Ir gedimas pažymėtas strėliuke- blogas kištukas. Kas gi daugiau suges aparate su tiek kištukų? 🙂

Didesnis daiktelis jau labiau komplikuotas. Ten jau daugybė kondensatorių, diodų, ričių, tranzų ir net kelios mikroschemos. Šie daikčiukai tikrai nepanaudojami buityje, bet labai jau grąžūs. Ir tiek daug kištukų… 🙂 Šiaip, geros dėžutės konstravimui, gaila kad be dangčiukų. Nu ir dar gal išlupsiu keletą naudingų detalyčių savo konstrukcijom.

Yra dideli kondensatoriai ir yra labai labai dideli kondensatoriai. Pastarieji turi galingus prijungimo gnybtus su varžtais. Tokie gnybtai reikalingi praleidinėti didelėm srovėm. Kad ir tokie kondikai – 47000mkf x 80V ar 100000mkf (0.1F) x 16V. Tokie įrenginiai sukaupia gana daug energijos. Šitie kondikai naudojami, kai reikia didelios srovės impulsų- dideliuose printeriuose, didelės galios garso stiprintuvuose. Tas 0.1F kondikas labai senas, jam gal 20 ar 30 metų, bet jis pagamintas japonijoje, Matsushitos fabrike. Tais laikais dar patys japonai gamindavo… Kondensatoriaus talpa niekur nenugaravo ir vidinė nuotekio srovė labai maža- pakroviau aš ji iki 14V, po poros valandų voltmetras parodė 13V, iš ryto apie 12.5V, o po paros dar tebėra 12V!

Kondensatoriaus sukaupta energija skaičiuojama džiauliais”

E = CU²/2 ; E = J, C = F, U = V.

Taigi kondikas laiko savyje 27.6J energijos. Kaip matosi iš formulės, įtampą turi žymiai daugiau esmės nei talpa. Va kitas kondikas- 350mkf x 450V gali sukaupti apie ~73J energijos. Ir jis yra lengvesnis bei mažesnis. O tie 73J gali ir užmušti.
Todėl, jei mašinoje stovi 1F kondikas and įėjimo, jis žymiai mažiau sukaupia energijos nei kondikai stovintys po keitiklio. Va jei po keitiklio pastatyti ka nors tokio… O dabar kondiku naudingumas truputi užkeltas…

Talpa (C) yra kruvio kiekis kiekvienam voltui.

C =Q/U ; kur Q = kulonai (kruvio matavimo vienetas) ir U = Voltai.

Vidutinė galia vatais:

P_av = CU²/2t ; kur t = laikas sekundėm.

Kai kondikai naudojami impulsinėse schemose, srovė yra svarbus faktorius. Vidinė virpėjimo (ripple) srovė kartais nurodama kondensatorių parametruose RMS. O žinant kad:

P = I²R ; kur šiuo atveju R yra ESR, vidinė kondiko varža.

Iškarto matosi, kad tai yra išskaidytos jėgos, energijos parametras. Kuo daugiau išsiskiria galios, tuo kondikas karštesnis. Kuo karštesnis, tuo trumpiau veikia. ESR tai suma varžų: diaelektriko varža, plokštelių (folgos) varža, elektrolito varža, išvadų varža. Ir ji matuojama prie tam tikro dažnio. Todėl, kondikas gali gerai dirbti 50Hz klasikiniam maitblokyje, o impulsiniam ji bus totalus šūdas. Butent ši reikšmė kartais sugriauna teoriškai visiškai teisingas schemas.

Kaip pamatuoti tokių kondensatorių talpą? Ypač kai testeris matuoja tik iki 20mkf.
Štai formulė:

Uc = Usupply(1-2.718-t/(RC)).

Ti įtampos priklausomynė nuo varžos, talpos ir laiko.

Iškraukite savo kondensatorių. Pajunkit jį per rezistorių prie stabilizuoto galingo maitinimo šaltinio. Koks nors 5W maitblokiukas netinka. Palaikykit kelias sekundes ir išmatuokit įtampą. O dabar palyginkit su teorinėm reikšmėm:

Input Maitblokio įtampa Voltais Kondensatoriaus talpa Faradais Resistoriaus varža Omais Krovimo laikas Sekundėmis Output Laiko momentu Sekundės Įtampa ant gnybtų Voltai

Senam žurnale (Radio – Радио) radau nedidelį straipsnį kaip skaičiuoti impulsinių transformatorių apvijas. Šis straipsnis skirtas trafams suvyniotiems ant žiedų, bet manau, kad tinka ir E formos šerdims. Naudojamt impulso pločio muduliavimą (PWM) išėjimo įtampa skaičiuojasi prie maksimalaus impulso pločio.

1. Transformatoriaus galia: P_t=1.3*ΣP_n , W. Transformatoriaus galia yra visų įšėjimų galių suma padauginta iš koeficiento.

2. Šerdies maksimali galia: P=S_c*S_o*f*B_max/150 , W. f=Hz, S_c=šerdies skerspjūvio plotas, cm²; S_o=Šerdies “skylės” arba “lango” plotas, cm²; B_max= maksimali indukcija Teslomis, iš šerdies dokumentacijos.

3. Pirminė apvija: w₁=0.25*10⁴*U₁/fB_maxS_c , apvijomis.

4. Maksimali pirminės apvijos srovė: I_1max=P/ηU₁ , A. (η naudingumo koeficientas = ~0.8)

5. Laido diametras: d₁=0.6*√I_1max , mm. Diametras lygus 0.6 padaugintas iš srovės kvadratinės šaknies.

6. Antrinės (ir kitos) apvijos: w₂=w₁*U₂/U₁ , apvijomis.

Kai kuriose LCD matricose būna įdėta speciali plėvelė. Šios plastikinės plėvelės paskirtis- išskaidyti sviesą. Manau, kad plastike įspaustos kokios prizmės ir susiformuoja kažkas panašau į Frenelio lęšį. Pažiūrėkit į nuotraukytes:

Plėvelė verčia vaizdą dvigubintis. Bet tiktai žiūrint iš vienos pusės. Iš kitos pusės plėvelė panaši į nekokybišką veidrodį.

Gastroskopas: Minkštas, šviesolaidinis instrumentas kuris kišamas į burną, žemyn per stemplę kad pažiūrėti į skrandį. Taip pat galima paimti skrandžio audinio mėginį.

Tiesiog “krūtas” daiktas kurį turi turėti kiekvienas vyras. 🙂 Tai labai senas, Olympus JF-B3 medicininis modelis. Taip pat aš turiu specialų šaltos sviesos šaltinį su mažu kompresorium prie jo. Lagamine taip pat yra Olympus foto aparatas su specialiu adapteriu, kad prisijungti prie gastroskopo. Aišku aš nežiūrinėju jokių gyvų būtybių vidurių, bet naudojau jį kad pažiūrėti įvairias skyles savo namuose. Taip pat šis įrenginys labai naudingas patikrinti automobilio uždaras ertmes- variklius, duslintuvus ar pasigrožėti kaip jūsų mašiniukas rudija iš vidaus. Žarnos ilgis yra apie 120 cm.

Šis modelis turi visokias rankenėles ir skylutes kurios leidžia visaip lankstyti prietaiso galą. Vienintelė problema, kad aš niekaip negaliu priderinti gastroskopą prie savo skaitmeninės foto kameros. Kokių keistų nuotraukų aš padaryčiau…