Vis plačiau šiuolaikinėje technikoje naudojant impulsines schemas, padažnėjo aparatūros gedimų dėl prastos kokybės kondensatorių. Tai kad ir jau seniau aprašyti kompiuterių maitblokių kondikų išsiputimas- tačiau tai jau fatališkas gedimo rezultatas. Jei kondikai būtų pagaminti tvirčiau, o elektrolitas ne toks terliojantis, tai kompiuterio pagrindinė plokštė neveiks, o išoriška apžiūra neduos rezultatų. Beja, tai dažnai ir atsitinka. Kartais remontuojant pakeičiami tie kondikai, viskas aplinkui sveika, o įrenginys nestabiliai ar blogai veikia. Kas gi kaltas? Ogi kondensatorių vidinė varža (ESR – equivalent series resistance).
Va, realaus kondensatorio ekvivalentė schema su idealiom detalėm:
Tipinis kondensatorius susideda iš pačios talpos C1, parazitinio induktyvumo L1 (kad ir kojelių ilgis ir vidiniai sujungimai) ir dviejų parazitinių varžų R1 ir R2. Kuo induktyvumas L1 ir varža R1 mažesni, o varža R2 didesnė, tuo geresnis kondikas. R2 varžą, dar vadinama nuotekio varžą, galima išmatuoti su paprastu testerių. Tuo tarpu, L1 (varža X1) ir R1 labai sunku išmatuoti su paprastom priemonėm. Tam reikalui naudojamas kintamos srovės ometras. Matavimo dažnis imamas toks, kad C1 neturėtų įtakos matavimui. Kaip ir standartas, naudojamas 100 kHz dažnis.
Nutariau per savaitgalį pasidaryti tokį matuoklį. Internetas pilnas įvairiausių schemų. Pradėjau daryti vieną gana sudėtingą variantą, bet dėl padoraus galvanometro trūkumo ir kažkokių nesklandumų su detektorium atidėjau į šalį. Kiek pasinagrinėjęs internetą, pasiskaičiau keletą straipsnių apie prietaisų principus. Nutariau daryti kaip savo kitą variantą.
Čia labai egzotiška detalė panaudota ir šiaip prietaisas neturi didelio stabilumo, todėl schema nepublikuosiu. Manau, pasidarysiu geresnį variantą. Tačiau šis prietaisiukas tiks kaip iliustracija. Prietaiso veikimas labai paprastas- su CMOS mikroschema ir ta stikline “lempute” (ten 100kHz kvarcas) padarytas generatorius. Šis generatorius valdo galingą mosfetą. Mosfetas, savo ruožtu, duodą 100kHz į nedidelio transformatoriaus pirminę apviją. Trafuko antrinė apvija per detektorinį diodą pajungta prie indikatoriaus. Testuojami kondensatoriai jungiami prie pirminės apvijos ir ją šuntuoja. Jei kondiko varža didelė tai trafas netrugdomai dirba. Jei kondikas geras, jis šuntuoja trafą ir antrinėje nėra įtampos.
Va, keletas eksperimentų. Reikėtų sugraduoti indikatorių naudojant mažas varžas, bet čia tik eksperimentai su gana netobulu prietaisu… Beja, ant prietaiso “čiuptuvų” labai menka įtampa ir kondikus galima tikrinti neišlitavūs iš schemos…
Pirma eilutė: prietaiso “kalibravimas”- begalybė ir nulis omu.
Antra eilutė: geri kondensatoriai A ir B.
Trečia eilutė: itartinas kondikas C ir tikrai blogas kondikas D.
(visi kondikai >400μF elektrolitai, naudoti, išimti iš įvairios aparatūros. Visų talpos matuojant su “talpomačių” daugmaž atitinka markiruotę ant korpuso).
