Kažkur dingo mano perėjimas iš USB į paprastą nuoseklų ryši (COM, RS232 TTL lygio ir panašiai). Kažkur nunešiau, padėjau į kitą vietą… nerandu. Gerai, kad šiais laikais tokį kabelį pasidaryti nėra didelė problema. O ir šiaip, reikalingas įrankis- galima flašinti kokius užlenktus DVD grotuvus ar debuginti savo MCU projektą. Ir nereikia naudotis COM portu bei vargti su RS232 lygių suderinimu. Mums reikia turguje, šiukšlyne, stalčiuje ar net elektronikos prekių parduotuvėje nusipirkti (gauti) senoviško mobiliako senovišką laidą. Kad ir tokį:

Čia šiaip du laidai.

Nukerpam mobilaus telefono jungties galą. Virvėlaidyje (geras žodis, prisiminiau, tai ir parašiau) randame keturius laidelius. Čia raudonas, juodas, baltas ir šarvas. Nesitikim jokios logikos spalvose, nes čia pridėjo savo rankas kinai. Gal kiek galime pasitikėti, kad šarvinis laidas bus žemė. Tai lengvai pasitikrina ir su testeriu. Toliau susirandam maitinimą (+5V). Čia vėl mums padės testeris. Šiame kabelyje tai baltas laidelis. Lieka du laideliai (raudonas ir juodas) tai duomenų perdavimas ir priėmimas. TXD ir RXD.
Sujungus šiuos laidelius tarpusavyje, suinstaliavus kabelio draiverius (čia Prolific USB-to-Serial Comm Port, VID_067B, PID_2303) ir pasileidus terminalinę programą turime matyti spaudžiamų klavišų “echo”. Taip pasitikrinam ar veikia.
Dabar reikia atskirti kur TX, o kur RX. Čia kiek sunkiau, tačiau palikus nuspaustą kokį klavišą, ant vieno laidelio detektuojami impulsai (su osciloskopu tai lengva, bet matosi skirtumas ir su multimetro voltmetru). Pas RX pastoviai stovi pull-up link 5V, o štai TX yra išėjimas. Signalų lygiai stovi kažkur tarp 5 ir 3V TTL. Ir puikiai veikia tiek su 3V, tiek su 5V logika.

Gražiai susirašom ir sulituojam kokią nors kaladėlę. Kuo bus tvarkingiau, tuo mažiau problemų. Čia viskas padaryta labai skubant… Reikia taip pasidaryti, kad +5V kištukas turėtu kokia nors fool-proof apsaugą. Čia jis apsuptas GND pinais. Konstrukciją reikia pasidaryti mechaniškai tvirtesnę, nes niekas labiau neužnervina nei nelaiku nutrūkęs ar net užsitrumpinęs laidelis.

Čia prie surinkto adapterio prijungtas optinis adapteris. Visą elektroniką išpjoviau iš blogo elektros skaitliuko. Sistema tikrinasi labai paprastai- pasukam diodus link balto lapo, ir echo signalas praeina. Beja, ta mikroschema čia nereikalinga- ji liko nupjovus PCB.

O čia viskas dėl ko buvo daroma. Taip bendrauja su kompu mano naujas, dar neaprašytas projektėlis iš serijos AVR MCU panaudojimas. Ir bendrauja gana dideliu greičiu.

Viskas prasidėjo nuo to, kad panorėjau rašyti žinutes į naujienų grupę iš kokios nors gulinčios padėties. Taip smagiau trolinti… O gal viskas prasidėjo nuo to, kad po kažkokių machinacijų atsirado “planšetinis kompiuteris” su google android sistema…

Žodžiu, civilizuotai į androind market nepavyko patekti, nes kiniškas produktas tikrai nesuderintas su googlės norais viską kontroliuoti. Paprasčiausiai market aplikacija kažkokia iškrypeliškai kinišką (vajėtau, jau rašiau, kad tolimieji rytai su savo iš esmės kitokia filosofija, dizaino supratimu ir darbu kokybė yra gryna mistika).
O ir pačio androido versija senoviška (1.6), beja šis momentas buvo esminis kodėl šis techninis stebūklas atsidurė pas mane. Todėl lengvo sprendimo nebuvo…
Buvo variantas susigeneruoti android ID ir įrašyti į prietaisiuką. Buvo noras upgreidinti androidą, bet kol kas atidedam šiuos eksperimentus… Gerai, kad “aparatukas” mielai instaliuoja bet kokius apk failus.

Dar viena bėda- mikroSD kortelė. Aš neturiu adapterio tokiai kortelei. USB jungtis ant kompiuteriuko neveikia. Gerai, kad dar nors veikia LAN ir WiFi. Failus keisimės primityviausiu būdu, per FTP.
Ant didelio kompo paleidžiam Filezila FTP serverį, užšarinam kelias direktorijas (su pornografija ir kitais failais 😛 ), o ant kompiuteriuko nusikraunam iš sourceforge AndFTP programelę.

(apie pažymėta … bybį pašnekėsim vėliau 🙂 )

Gerai, bent jau failus pirmyn-atgal galime pumpuoti. Bet ką daryti, kai androidinis softas kažkodėl piktybiškai sėdi android market? Būtent Groundhog News readeris, bet jau iš pirmo žvilgsnio sėdi “ant marketo”…?

Nugi padarom labai iškreiptai. Aš net nemanau, kad labiau iškreiptą metodą kas galėtu ir sugalvoti… AndroidID kodeliui susigeneruoti ir šiaip, kad parašyti kokį nors softuką androidui, reikia pasileisti AndroidSDK paketą. O ten yra emuliatorius, kuris paleidžia virtualų androidinį telefoną kuris paprastai jungiasi prie marketo. Valio. Nusikroviau į virtualų androdą softuką… O kaip jį išlupti į paprastus failus? Teoriškai, nukrauti market failas pasideda į /data/app direktoriją. Tačiau jos turinys nesimato… Bet gi mes turim DEV paketą! Jungiames per adb prie androido shell’o ir gi mes rootai! O čia gi beveik Linuxas, tai prasisukti su chmod niekas nedraudžia… chmod 777? Nesaugu? A man dzin. Čia gi virtualus teleponas.

Ir vėl čia tas… organas. Kodėl? Ogi todėl, kad 5 raidžių organą tikrai paprasčiau parašyti shell’e nei tokį monstrą “com.almarsoft.GroundhogReader.apk”. Ir tikrai atpažinsi, kad čia neteisingas failas. Toliau tik failo menedžerio darbas. Nors galima ir net iškreiptai, per WLAN ir ADB sumaitinti (išbandyta, veikia).

Taip news readeris prikeliavo iki realaus nešiojamo, kiniško, nedraugiško guglei, bugavoto planšetinio kompiuteriuko. O kad negalvotumėt, kad screenšotas iš kito emuliatoriaus, va kamputį realaus “devaiso” nufotkinau:

Nu tiek tu eksperimentų šiai dienai… 🙂

Viskas pradėjo nuo to, kad parduotuvėje pamačiau musgaudžių (Dionaea muscipula) augaliukų išpardavimą. Kažkaip pagailėjau aš to “gyvūno” ir nupirkau vieną. Jis toks nupypęs buvo. Tačiau bandė žydėti- matyt iš paskutinių jėgų norėjo išsaugoti savo genetinę informaciją…

Aš tą žiedą nugnybau, nes toks žydėjimas ir vėlyvesnis sėklų auginimas paprastai šį musgaudį labai išsekiną. O nupiepusi iš viso numarina.

Tai buvo kiek daugiai nei prieš metus. Tas augaliukas atrodė maždaug taip:

Paprastos durpės, keli čiuptuvėliai. Čia pas mane pastovėjęs ant saulės, tai čiupikai kiek paraudonavo.

O taip atrodo mano augaliukas po metų ir dar kelių mėnesių:

Matosi, kad nesenai buvo suformuotas dar vienas žiedas, bet jis irgi nugnybtas. Beja nugnybau ir pavasary…

Kiek kalbėjausi su gėlių auginimo ir marinimo neprofesionalais, niekas nesugebėjo auginti šį augaliuką kelis metus. Kiek paguglinęs ir šiaip pamastęs surašau auginimo instrukcijas:

1. Nereikia persodinti. Tai pelkių augalas. O pelkė tolygų dykumai. Kaip pasodinta tame durpių gniužulėlyje tai lai ir auga. Nebent norėsit perskirti augalą. Aš dar to nebandžiau.
2. Nereikia tręšti. Visiškai. Aš rimtai sakau nereikia.
3. Laistyti tik minkštu, lietaus ar net distiliuotu vandeniu. Vandentiekio ar kokio šulinio (šaltinio) vandenyje pernelyg daug mineralų, o ypač kalkių. Aš laistau lietaus vandeniu.
4. Durpės turi būti šlapios. Ne drėgnos, o šlapios. Tai pelkių augalas kuris auga durpyne. Dirbtinai auginamos gelytės vos ne hidraponiniu būdu. T.y. indeliai pamerkiami į vandenį. Namų sąlygomis- idedam “dagtį” į vazonėlio dugną, statom indelį į kokią stiklinę ir užpildom pilną sistemą vandens. Kadangi sistema nėra švari, kartais bakterijos tame vandenyje organizuoja kisielių arba siautėja dumbliai. Tada vandenį pakeisti nauju, durpes “praplauti” ir “padžiovinti” t.y. augaliukas turi kiek paaugti standartinių augalų režime. T.y. su sausu padėkliuku. Vanduo nusidažo rudai- tai gerai.
5. Augalas maitinasi grobiu. T.y. visos mineralinės ir kitokios medžiagos paimamos ne per šaknis, o per čiuptuvėlius. Augalas “valgo” tik gyvą grobį. Valgo visokias muses (kurios telpa), juodas skruzdeles (lygtai rudos netinka), vorus su tom ilgom kojom ir kitokį gyvastį. Maniškis buvo pasigavęs net sraigę… tik nežinau kas iš to būtų gavėsi. Visa bėda, kad jei grobis netinkamas arba nešvarus (turi pelėsių sporas, kokius nors mikrobus) ar išskiria kokius apsauginius skysčius, tai čiuptuvėlis pražuva. Kai jų daug, tai nedidelė bėda. Tačiau kai vos keli, tai jau problema. Beja, uodai netinkamas maistas- nuo jų pelija.
   
   Čia matosi ir puotos liekanos ir nepavykę bandymai (pajuode) ir kažkas jau pravalgė patį čiutuvėlį… Kodėl čia taip? Ogi todėl, kad mano augaliukas beveik visą laiką praleidžia kieme, tarp visokių pinavijų, agurkų ir krapų… Ir puikiausiai prisigaudo. Beja, nuo saulės šviesos čiuptuvėliai raudonuoja.
6. Čiuptuvėliai užsitrenkia nuo judesio- turi du kartus suvirpinti plaukelį ir dangtelis užsidaro. Tačiau tai dar ne viskas, jei užsidarius dangteliui, po kažkiek tai laiko auka vėl nesujudina plaukelio, dangtelis atsidaro. Taip augalas “tikrinasi” ar grobis gyvas. Čiuptuvėliai turi ribota suveikimų skaičių, todėl geriau nekišti nereikalingų objektų. Užsidarys kelis kartus ir daugiau neveiks…
7. O dabar svarbus momentas augintojams. Jei norit, kad augalas augtu kelis metus, neužmirškit augaliuką… sušaldyti. Normaliam augimo ciklui, augalas turi praeiti “žiemos” ciklą. Kiek reikia šaltyti? A BBŽ. Vienur rašo, kad apie 5 laipsniai pagal celsijų, kiti kitaip. Aš šaldžiau taip: padėjau nešildomam garaže ant palangės… ir užmiršau. Per šios žiemos šalčių pražią prisiminiau… durpės buvo suledėjusios, o vanduo apatinėje stiklinėje beveik visas pavirto ledu, bet buvo dar keli lašai skysčio. Laiku spėjau… temperatūra buvo manau 0 ar keli laipsniai žemiau nulio. Vėliau gėlę pernešiau į rūsio patalpą- ten tamsoka, bet visada keli laipsniai šilumos. Ir aišku reikia pripilti vandens, kad neišdžiūtu. Deja, namiškiai vasario pabaigoje pamatė “vargšą augaliuką” ir atnešė į namus. Augalas atšilo ir pradėjo leisti lapelius. O maisto tai nėra! Hibernuokite augaliuką iki tikro pavasario ir viskas bus gerai.
8. Suvirškintas maistas pats nenukrenta iš čiuptuvų. Gamtoje lietus išplauna ir viskas gerai. O štai namų sąlygom teks valyti augintojui. Geriausiai nuplauti šaltu lietaus vendeniu. Jei vanduo nenuplaus, po vandens srove kiškit kokį pincetą ir traukit lavonus lauk. Vanduo kiek “išjungia” spąstų mechanizmą. Nelieskit rankomis- žmogaus rankos nėra švarios ir labai lengvai užnešą puvinį ar pelėsį.
9. Neveikiančius, papuvusius ar sužalotus spąstelius šalinkite- palikit tik lapą. Čiuptuvėlis nors ir turi chlorofilo, tačiau savo augimui ar gijimui sunaudoja žymiai daugiau energijos nei pagamina. Su švariom žirklutėm nukirpkit nereikalingą dalį ir viskas bus gerai.
10. Augalas geriausiai auga kieme. Ir pasimaitina ir šviesos gauna. Beja, augalas šviesiamėgis. Jei čiuptuvėliai neraudonuoja- per mažai šviesos. Visa bėda, kad kieme augantis augaliukas neduoda to kaifo, nes nesimato kaip jis ten ką gaudo. Nebent ateini į daržą- žiūrai, kad kai kurie čiuptuvėliai uždaryti, o išlindusios vorų kojos trukčioja. Beja, išlindusios kojos tai labai geras kelias infekcijai- dažniausiai po tokio grobio čiuptuvai sugenda… 🙁

Tai tiek tų instrukcijų. Jei dar ką nors prisiminsių, prirašysiu. O jei ką nors žinot ar norit sužinot- dalinkimės informacija komentaruose.

Mano raudonų šviesos diodų laikrodukas naudoja gana daug srovės (gal porą amperų) ir tik 5V. Todėl reikia kiek padoresnio maitinimo šaltinio. Pradžioje naudojau maitinimo šaltinį nuo LinkSys ruterio, deja jis išsilydė. Aš ji kiek paremontavau, deja jis ilgai netraukė. Vieną vakarą išgirdau duslų pokštelijimą ir elektrotinių kondikų vidurių smarvę sumaišyta su degėsiais… Srogo daug kas pirminėje ir ten nieko gero neliko…
Be laikrodžio kažkaip nesmagu, todėl nutariau paieškoti ką nors naujo. Turėjau čia kažkokius 3.3V 5A maitblokiukus įkišamus į rozetę. Tačiau perdaryti nepavyko- pakeitus Vref reikšmę iki 5V maitblokis nepasileido- matyt trafo vijų mažokai. Todėl vieną dieną nusprendžiau pasidaryti savos gamybos. Panaudojau LCD monitoriau maitblokį kaip donorą- visos detalės puikiausiai tiko, tik reikėjo viską sumažinti iki nedidelės plokštės ir pašalinti nereikalingas įtampas. Netgi transformatorius tiko be jokių pervyniojimų.

Gavosi visai kompaktiška konstrukcija:

Čia pirminis variantas. Viska surinkau lygtai ir teisingai, bet maitblokis su apkrova neveikė. Išbandžiau kelias modifikacijas. Vistiek niekas neveikė.

Po eksperimentų apatinė pusė pasidarė ne tokia graži. Net iš nevilties pakeičiau kelias detales: mikroschemą, TL431, kelis rezistorius, jų pajungimo vietas ir net transformatorių…
O pasirodo paprasta klaidelė ar šiaip nepasisekė… mikroschemos maitinime pastačiau UF4007 diodą (datasheetas ir AN-4137 rekomenduoja UF4003 ar TVR10G diodus) ir jis kažkodėl gliučino. Kiniečiai savo schemose sudėjo papračiausius lėtus 1N4004… Kai įdėjau “paprastą” diodą visi gliukai baigėsi. Maitblokis pasileido…

Išlindo kita bėda- karštis. Pati FSDM0565RB mikroschema vos vos kaista, tačiau dvigubas diodas (SDB10150R) karštas kaip pekla. Uždėjau kelis radiatorius- mikroschema visiškai drugna, o diodai per karšti, kad uždaryti į dėžutę…
Pastatyti raktą kaip lygintuvą nėra galimybės, nes nėra valdymo apvijos. Paprastas geresnis šotki diodas iš ATX maitblokio netinką- tai rodos vadinamas flyback maitblokis, priešingos įtampos potencialas žymiai didesnis nei forward. Todėl padorus šotkis iškarto pramušamas.

Litavimas kietu lydmetaliu (brazing) nuo paprasto litavimo skiriasi tuo, kad naudojamas žymiai aukštesnės temperatūros lydmetalis ir vietoje karšto lituoklio, šiluma gaunama iš dujinio degiklio. Visa kita visiškai taip pat- nuvalymas, fliusas, lydmetalio užnešimas ir panašiai.
Niekada gyvenime to nedariau ir niekada nemačiau kaip tai daroma. Tačiau kaime yra viena tokia mandra sena spyna ir vienintelis raktelis. O raktelis padarytas iš kažkokio trapaus geležies ar net ketaus. Ir tą raktelį brolis numetė ant betono… ir tik tarkšt, raktelis sudužo.

Todėl nutariau paeksperimentuoti… Borakso (natrio tetraborato dekahidratas, E285) atsinešiau iš darbo, žalvario susiradau tarp šlamšo. Boraksas- tai litavimo fliusas. Jis kiek nuvalo oksidus ir apsaugo metalo paviršių nuo oksidacijos. O žalvaris- tai “lengvai” besilydantis metalas.

… ir gavosi šūdas. Nes žalvaris labai sunkiai lydėsi. Matyt ne ta lydinio sudėtis.

Kaitini liepsnoje ir bandai terlioti lydmetaliu. Tai buvo neteisinga, nes degiklis per silpnas ir aš turiu tik dvi rankas. O reikėtu biški daugiau.

Teko investuoti apie 25Lt ir nusipirkti specialių lydmetalio strypelių. Jie skirti lituoti juodiems metalams, turi net specialų fliuso sluoksnį. Tokie balti strypukai. Mačiau buvo ir spec lydmetaliu sidabrui ir dar kažkam.
Kita problema- rankų trūkumas. Buvo išspresta sujungiant raktą su pagalbiniu varžtu. Čia buvo padaryta dar viena klaida ir tas rakto vaizdelis įtrūko… f***k.

Dujinė plytelė suteikia dar kiek papildomo karsčio, tačiau jo dar trūksta. Jei ant nulaužto mažosios dalies metalas dengėsi puikiai, o štai ant didžiosios nelabai.

Technologija paprasta- kaitini iki maksimumo ir pridedi lydmetalio strypuką. Žalvaris kai išsilydo, tai jis pats lipinasi prie karštos geležies ir teka į plyšiukus. Deja nuotraukos su lydmetalio strypuku nėra dėl čiuptuvėlių skaičiaus apribojimo.

Papildomas boraksas kiek padėjo izoliuoti paviršių. Ir dėl to, kad su silpnu degikliu aš ilgai deginu, kad pasiekti temperatūrą tai žalvaris susioksiduoja. Tai boraksas čia saugo.

Žiauriai trūksta karsčio, todėl žalvaris linkęs susigužuoti į tokius snarglius.

Atsibodo. Litavimo metu rakto dalys pasislinko ir gavosi kreivas raktelis. Tai kiek nuliūdino… Stiklinis blizgesys ant dar raudono rakto- išsilydęs boraksas.
Boraksą reikia pašalinti. Galima mechaniškai, o galima ir chemiškai. Gerai, kad nėra namiškių…

Boraksas lengvai reaguoja su rūgštim. Net su tokia silpna kaip citrinų rūgštis, aišku jei ji karšta. O pakeliui ir virdulį išvalysim. 🙂

Raktelis po rūgšties. Nusivalė visas boraksas, kiek ir geležies oksidai. O žalvaris paraudonavo, nes ištirpo cinkas. Liko paviršiuje daugiau vario.

Prasisukom su “šmirgeliu” ir raktas įgavo kiek “žmogiškesnę” formą. Tik akis drasko tas kreivumas…

Detalizuota nuotrauka. Matosi, kaip lydemtalis (geltonas) nutekėjo į metalo sutrukimus.

O čia kitas rakursas. Dėl temperatūros mažumo, dalis siūlių nesusilitavo, o vienoje vietoje matasi kažkoks lydmetalio snarglys. Ir dar tas šleivumas.

Įvertinu savo darbą trejetui su minusu (5 balų sistemoje). Jei kur gaučiau nugvelbti mažyti deguoninį degiklį, tai galėčiau daugiau naudoti šią technologiją. O turimu degikliu, galiu lituoti tik kokias plienines vielas.

Šiaip pastebėjau, kad kai kurie užsienio konstruotojai panaudoja visokias LEGO kaladėles savo konstrukcijoms. Kadangi man mechaninis konstravimas yra sunkus, tai nusprendžiau ką nors nusipirkti kokioje maksimoje. Tačiau pamačiau kitokias gerybes su akcijos ženklu. Be akcijos kaina biški nesamoninga.

Vaikystėje aš turėjau geležinius konstruktorius kur su varžteliais susijungdavo metalinis plokštelės su skylutėm. Tai buvo kažkurio vakarietiško brandinio konstruktoriaus klonas.

Taigi paėmiau kelias dėžutes:

Didesnė dėžutė kainuoja 4.99Lt, mažesnės dėžutės po 3.99Lt. Visas durnumas, kad ant dėžutės nepavaizduotos kokios detalės viduje (ant brangesnių, neakcijinių, pavaizduota), tai teko pirkti nematukais.

Taigi, už 16.96Lt nusipirkau tokio šlamšto:

(didesnė foto).
Manau, tai išpręs keletą konstrukcinių problemų mano projektuose. Ar tai brangu aš, tiesą pasakius, nežinau. Bet kai konstruojį kažką kas dar neaišku kaip viskas stovės, tai gal kiek palengvins darbą.