Litavimas kietu lydmetaliu (brazing) nuo paprasto litavimo skiriasi tuo, kad naudojamas žymiai aukštesnės temperatūros lydmetalis ir vietoje karšto lituoklio, šiluma gaunama iš dujinio degiklio. Visa kita visiškai taip pat- nuvalymas, fliusas, lydmetalio užnešimas ir panašiai.
Niekada gyvenime to nedariau ir niekada nemačiau kaip tai daroma. Tačiau kaime yra viena tokia mandra sena spyna ir vienintelis raktelis. O raktelis padarytas iš kažkokio trapaus geležies ar net ketaus. Ir tą raktelį brolis numetė ant betono… ir tik tarkšt, raktelis sudužo.
Todėl nutariau paeksperimentuoti… Borakso (natrio tetraborato dekahidratas, E285) atsinešiau iš darbo, žalvario susiradau tarp šlamšo. Boraksas- tai litavimo fliusas. Jis kiek nuvalo oksidus ir apsaugo metalo paviršių nuo oksidacijos. O žalvaris- tai “lengvai” besilydantis metalas.
… ir gavosi šūdas. Nes žalvaris labai sunkiai lydėsi. Matyt ne ta lydinio sudėtis.
Kaitini liepsnoje ir bandai terlioti lydmetaliu. Tai buvo neteisinga, nes degiklis per silpnas ir aš turiu tik dvi rankas. O reikėtu biški daugiau.
Teko investuoti apie 25Lt ir nusipirkti specialių lydmetalio strypelių. Jie skirti lituoti juodiems metalams, turi net specialų fliuso sluoksnį. Tokie balti strypukai. Mačiau buvo ir spec lydmetaliu sidabrui ir dar kažkam.
Kita problema- rankų trūkumas. Buvo išspresta sujungiant raktą su pagalbiniu varžtu. Čia buvo padaryta dar viena klaida ir tas rakto vaizdelis įtrūko… f***k.
Dujinė plytelė suteikia dar kiek papildomo karsčio, tačiau jo dar trūksta. Jei ant nulaužto mažosios dalies metalas dengėsi puikiai, o štai ant didžiosios nelabai.
Technologija paprasta- kaitini iki maksimumo ir pridedi lydmetalio strypuką. Žalvaris kai išsilydo, tai jis pats lipinasi prie karštos geležies ir teka į plyšiukus. Deja nuotraukos su lydmetalio strypuku nėra dėl čiuptuvėlių skaičiaus apribojimo.
Papildomas boraksas kiek padėjo izoliuoti paviršių. Ir dėl to, kad su silpnu degikliu aš ilgai deginu, kad pasiekti temperatūrą tai žalvaris susioksiduoja. Tai boraksas čia saugo.
Žiauriai trūksta karsčio, todėl žalvaris linkęs susigužuoti į tokius snarglius.
Atsibodo. Litavimo metu rakto dalys pasislinko ir gavosi kreivas raktelis. Tai kiek nuliūdino… Stiklinis blizgesys ant dar raudono rakto- išsilydęs boraksas.
Boraksą reikia pašalinti. Galima mechaniškai, o galima ir chemiškai. Gerai, kad nėra namiškių…
Boraksas lengvai reaguoja su rūgštim. Net su tokia silpna kaip citrinų rūgštis, aišku jei ji karšta. O pakeliui ir virdulį išvalysim. 🙂
Raktelis po rūgšties. Nusivalė visas boraksas, kiek ir geležies oksidai. O žalvaris paraudonavo, nes ištirpo cinkas. Liko paviršiuje daugiau vario.
Prasisukom su “šmirgeliu” ir raktas įgavo kiek “žmogiškesnę” formą. Tik akis drasko tas kreivumas…
Detalizuota nuotrauka. Matosi, kaip lydemtalis (geltonas) nutekėjo į metalo sutrukimus.
O čia kitas rakursas. Dėl temperatūros mažumo, dalis siūlių nesusilitavo, o vienoje vietoje matasi kažkoks lydmetalio snarglys. Ir dar tas šleivumas.
Įvertinu savo darbą trejetui su minusu (5 balų sistemoje). Jei kur gaučiau nugvelbti mažyti deguoninį degiklį, tai galėčiau daugiau naudoti šią technologiją. O turimu degikliu, galiu lituoti tik kokias plienines vielas.
