Jau rašiau, kad šie puslapiai važiuoja ant paprasto kompiuterio iš šiukšlyno. Ir laikas nuo laiko reikia tobulinti hardwarą. Tačiau pirkti kompus aš nelabai ir išgalėčiau… Šiaip yra du kompai simboliniais vardais www1 ir www2. Šie puslapiai (ir dar kalnas kitų) stovi www1 serveryje. Tai labai senas ketvirtas pentiumas besisukantis ant 1.6GHz. Šiandien radau išmesta IBM kompiuterį su kiek geresniu procesorium. Visa bėda, kad nėra specialių maitblokių naudojamu šiame kompiuteryje. Todėl teko pasinaudoti tik motinine:
Tai MSI motininė skirta dual “xenonui”. Deja, pas mane tik vienas Xeon 2.8GHz procesorius. Yra 4 slotai DDR1 atminčiai, tačiau ne visos atmintys tinka. Kol kas kolekcionuoju atmintines- reikia surinkti minimum 1Gb atminties. Geriau kiek daugiau. Diskus galima jungti SCSI, tačiau mano turimi diskai labai jau senoviški. Kogero teks apseiti senais IDE diskais…
Operacinė aišku bus Linux. Aš naudojuos Debian distribucija- todėl, kad ją pirmą ir kiek pramokau naudotis 🙂
Kol kas viskas testavimo statijoje- neturim korpuso. O ir yra tikimybė, kad gal rasiu originalius hotswapinius maitblokius…
Po ritės gedimo, nedidelio bummm, dviejų mosfetų ir vieno stabilitrono pakeitimo perdariau ritę. Nutariau suvynioti ritę ant karkaso. Tačiau karkasas turi būti atsparus karsčiui ir permatomas radio bangom. Jau buvau bepradedąs galvoti apie vielinio rezistoriaus laužymą, tačiau savo lobyne radau kažkokio rusiško karinio siustuvo konturą suvyniota at balto keraminio vamzdžio. Gavosi va toks aparatas:
Variniai laidai pajuode dėl terminio apdorijimo. Apie metalo sąvybių pokyčius aš jau rašiau. Paprasčiausiai neįmanoma gražiai užvynioti gana storo varinio laido ant keraminio vamzdelio, kad vijos nesusiliestu. Schema dar patobulinau 30A saugikliu. Tuščiosios eigos darbinis dažnis 126kHz.
Aparatas “in action”:
Kaitinimo “auka” tas pats grąžtas. Tik dabar kiek silpnesnis apšvietimas ir raudonumas žymiai geriau matosi. Dėl IR spinduliuotės, metalo spalva atrodo kiek “sintetinė”- mano video kamera IR spindulius vaizduoja violetine spalva.
Beja prietaisas buvo panaudotas praktiniais tikslais (tai reta mano kūryboje)- reikėjo iškaitinti nulūžusi kotą iš gėlyno ravėjimo kauptuko-grėbliuko. Jo diametras kaip tik tiko į keraminį vamzdelį. Tačiau kauptukas kiek didesnis nei grąžtas- darbinė srovė pasidarė didesnė ir sudegė 30A tirpusis saugiklis. Teko panaudoti vielutę ir pabaigti ūkinius darbus.
Kauptukas-purentuvas sutaisytas ir turi naują kotą, o indukcinio šildymo aparatas sėkmingai numestas garaže. Ši schema kiek pabodo. Jei bus noro, reikės konstruoti ką nors stipresnio.
Schema tokia pati kaip ankstesnėje žinutėje. Pakeisti tik kondensatoriai- bendra talpa 0.54uF. Kondensatorių darbinė įtampa 1000V. Tai tarybiniai (nes ~1987 metų gamybos) K78 kondensatoriai. Bent jau šitie kondensatoriai eksperimento metu neįkaito.
Ko nepasakysi apie ritę. Po dvigubo kaitinimo eksperimento ritė jau atrodė taip:
Kol dar aparatas veikė aš spėjau išjungti. Tačiau kai ritė atšalo, jos apvijos susiglaudė. O poto jau įvyko didelis “kabuum!”. Šio sprogimo aukos- du mosfetai ir vienas stabilitronas. Reikės ritę suvynioti 4 kvadratų viela ant keraminio vamzdelio… rodos tokį kažkur dar turėjau. Arba reikia sulaužyti keraminį vamzdinį rezistorių…
Štai pačio eksperimento (ne sprogimo) filmukas. Atkreipiu dėmesį, kad naudojam saulės šviesą kaip apšvietimą, todėl filmuojant su DV kamera nesimato, kad grąžtas raudonas. Tuo tarpu intarpai filmuoti su foto aparatu ir iš kito rakurso, ten jau matosi raudonumas.
Pilnai įkišus grąžtą, aparatas suvarotoja apie 20A prie 30V (srovę riboja rezistorius maitblokyje, todėl eksperimento metu krenta įtampa). Šiaip kaip maitblokis naudojamas savadarbis pastovios įtampos suvirinimo transformatorius. Paildomas efektas- tiek indukcinėje “krosnyje”, tiek suvirinimo aparate stovi dideli droseliai. Tai jei įtampa paduodama suglaudžiant laidelius, dėl kibirkščiavimo labai greitai sudega plonoko AWG18 laidelio galiukas. Tačiau mosfetai tokį kankinimą išlaiko.
Kad pažiūrėti kaip svyla mosfetai, spauskit ant mano youtube nuorodos dešinėje. 🙂
Senesnėje žinutėje minėjau, kad nutariau padaryti indukcinės krosnies modeliuką ir ieškojau schemos. Ten idėjau filmuką kai susvyla užtrumpinta apvija transformatoriuje ir nieko daugiau neparašiau. Blogo skaitytojai nelabai ir suprato mano smegenų veiklos blaškymosi ir komentaruose uždavinėjo klausimus. Štai dabar ir rašau atsakymą…
Pasirinkta schema- autogeneratorius, kurio darbinis dažnis automatiškai sutampa su LC konturo rezonansu. Teoriškai, tame konture teką begalinio dydžio srovės. Praktiškai srovės labai didelės ir labiausiai nuo to kenčia rezonansinis kondensatorius. Du MOSFET raktai tik papildo konturą energija- laisvąją eiga veikiantis aparatas neturi naudoti daug energijos.
Antras bandymas atrodo taip:
Konstrukcinės įpatybės ir panaudotos detalės: tie patys 50A 200V HEXFET mosfetai, droselis- nežinomo induktyvumo droselis iš ATX maitblokio 3V stabilizatoriaus- 20A tikrai turi laikyti. Užturų apsauginiai stabilitronai (zeneriai) 13V ir 5W darbinės galios. Darbinė ritė suvyniota iš 2.5 kvadratinio milimetro monolitinio instaliacinio varinio laido su PVC izoliacija. Specialiai panaudojau dviejų spalvų laidus, kad matytusi kaip suvyniota ritė:
Ritė tai 5..6 apvijos laido sujungtos nuosekliai. Prie sujungimo prilituotas raudonas laidas (ten jungiasi trys laidai: raudonas, mėlynas ir rudas). Tas dviejų apvijų sulindimas vienas į kitą duoda labai gerą magnetinį ryši tarp apvijos “puselių”.
Trumpai apie kondensatorius. Kaip jau minėjau, kondikai dirba ekstremaliu režimu- per juos teką didelė srovė ir kondiko gnybtų įtampa pilnai keičia poliariškumą. Trumpai- kondikas turi laikyti daug reaktyvinės galios (VAR). Savo eksperimente panaudojau 0.5uF 1600V kondensatorių iš pramoninio įrenginio snuberio (tikriausiai). Tačiau po kelių minučių darbo, kondikas pasidarė labai karštas. Dar radau kitokius kondensatorius:
Tai dar vienas 0.5uF kondikas tik aukštesnės įtampos iš panašaus įrenginio. O kitas kondikas išviso egzotika- jis išluptas iš kažkokio medicininio ultragarso generatoriaus. Jis turi net papildomus parametrus- 6A darbinė srovė prie 20kHz dažnio įtampos. Tik va, jo talpa 5 kartus mažesnė. Neaišku ar mano mosfetai spės darinėtis prie naujo rezonansinio dažnio.
O dabar pats eksperimentas. Elektros energijos šaltinis- kiek pasenęs želinis 12V 7Ah akumuliatorius. Bet akumas “smarvės” dar turi.
Dūmai tai jau “specialus efektas” kad vaizdingiau atrodytu- nedidelis kiekis kanifolijos ant vinio galo.
Kaitinama vinis nėra labai stora, bet tikrai ne kokia adatėlė :).
Darbe buvo iškilusi nedidelė diskusija apie indukcinį šildymą. Todėl kilo maža mintis padaryti kažką panašaus, tik mažesniam mastelyje, su nepovojingom įtampom. Trumpa paieška internete davė visą kalną schemų- nuo paprastučių iki labai profesionalių ir tikriausiai labai galingų… Pasirinkau dvitaktę, autogeneracinę schemą. Schemos autorius tikriausiai Vladimiro Mazzilli. Paprastai tokios schemos man nesigauna, bet nutariau pabandyti.
Detales panaudojau iš senų kompiuterinių nepertraukiamo maitinimo šaltinių (UPS-ų), trafukai- droseliai iš sugedusio galingo ATX maitblokio.
Du galingi tranzai tai IXYS IXFH50N20 – teoriškai 50A ir 200V n-kanalo mosfetai. Dar svarbi detalė- rezonansinis kondensatorius turi laikyti srovę, čia tinka tik rodos polipropileno kondensatoriai. Geriau “baterija” kondensatorių su kiek galima didesne įtampa. (Hint: ATX maitblokyje visada stovi 1uF x 250V kondikas). Kondensatorių talpa nebutinai tokia kokia schemoje- jie kartu su ritės induktyvumo duos generavimo dažnį. Trafas susuktas ant ziedo (reikia naudoti kiek galima didesnį, kad išlaikytų generuojamą galią) su kiek galima storesniu laidu. Aš vyniojau artimą 0.5mm laidą- čiau reikėtų storesnio laido, jei norima išpumpuoti realias galias. Vėliau žiedas bus pakeistas darbine, šildymo rite.
Tranzus reikia tvirtinti prie radiatoriaus. Čia surinkta viskas paskubom. Jei patiks schema, gal reikės viską surinkti solidžiai.
Tas baltas laidžiukas tai apkrova-auka. Nelabai sveika tokias schemas paleidinėti- reguliuoti be apkrovos. Todėl eksperimento metu pajungiau paprasčiausią laiduką nuo UTP laido- taip susidaro vienos vijos trafo apvija kuri beja užtrumpinta.
O čia filmukas kaip šis daiktas veikia:
Galima tokį pat generatorių naudoti su kineskopinio televizoriaus (monitoriaus) aukštos įtampos transformatorium. Su nedidelėm modifikacijom toks aparatas gali pavirsti ginklu- elektros šokerių.
Šiaip viskas prasidėjo dėl LCD ekraniuko… išlupau iš kažkokio analizės aparato ISA plokštės pavidalo kompiuteriuką. Pats kompas tai 386 lygio aparatas su 4Mb on-board atminties ir 16Mb DiskOnChip “kietu disku” (su prancūziška MSDOS). Plokštė turi integruota VGA/LCD kontrolerį ir aišku prie jos jungiasi nedidukas spalvotas VGA LCD monitorius.
Šiaip kompiukas turi keturis RS232 COM portus, viena LPT portą, vieną IDE pajungimą, vieną FDD, PS2. Procesorius kažkoks ALI M6117C (386SX-40MHz analogas). Yra jungtis atminties išplėtimui, tačiau šiuo metu aš tokios senoviškos atminties neturiu.
Taip pat yra ISA slotas kuris jungiasi į tokį ISA backplane. Čia dar turiu dvi plokštes visokiausiu ADC ir motoriukų bei rėlių valdymo kontrolerių. Tačiau juos atburti būtų sunkoka- tai kažkoks “custom” sprendimas.
Šiaip, kas domisi, pilnas pavadinimas: SBC-357/4M 386CPU CARD REV.A1
Plokštei maitinti užtenka tik 5V, tačiau LCD pašvietimas nori 12V. Net nežinau ką su ją daryti, gal irašyti DOOM ir padaryti žaidimo automatą? 🙂
Labai paprastas būdas atsipalaiduoti, iškrauti nervinės energijos perteklių ir tuo pat metu susikurti unikalaus dizaino notebuką. Tiesiog “pimp my notebook” instrukcijos:
Rekomenduoju tą patį atlikti su savo kompais, nes kompas tai velnio išmislas! 🙂
Vienam gimdomam projektui prireikė aukštos įtampos šaltinio. Pageidautina reguliuojama, stabilizuoto. Iš pradžių gal stabilizavimas ir reguliavimas nebuvo aktualu.
Internete susiradau keletą schemų, kur autogeneracijos priemonėm (vienu ar dviem tranzais) ant trafo buvo surenkamas generatorius. Netgi vyniojau pats vieną transformatorių, bet šūdas gavosi: tai generacija nestabili, tai įtampa kažkodėl neužkyla. Poto pagalvojau, o kokio velnio aš naudoju primityvias schemas? Pats čia visalaika bambu apie 21 amžių 🙂 Kiek pasikuitęs, savo šrote radau mikroschemyte 8 kojų DIP korpuse (LT1072). Ir gavosi maždaug tokia schema:
Vietoje pačio daryt rafuko panaudojau transformatorių iš LCD monitoriaus pašvietimo. Ten kaip tik kelios žemos įtampos apvijos ir gerai izoliuota aukštos įtampos apvija. Dar padariau šiuos pakeitimus: D1 diodas- gana lėtaeigis 1N4007, užtat iki 1000V, įtampos daliklis R1-R2 padarytas iš 30K trimerio ir dar maždaug 1Megaomo rezistoriaus. Dabar įtampa gražiai reguliuojasi x0-400V ribose ir dar yra rezervo (nebandžiau maksimumo, bijojau kad pareis diodas ir netgi trafas); C1 – labai mažiukas, tačiau 400V kondikas; o snuberį išbandžiau dvejopą- su diodu ir stabilitronu (zeneriu) ir su diodu ir RC grandine. Dabar liko tik diodas ir RC- vien tik dėl vietos stokos. Gal dar reikėtu pridėti ir tą 15V stabilitroną, bus patikimiau.
Schema veikia gana patikimai, tiesa pastebėjau kažkokį mistinį įtampos nukrypimą starto metu. Kogero per didelės varžos arba mano trimeris kiek defektuotas. Kiek pareguliavus, įtampa stabilizavosi.
Nematavau kiek srovės duoda, bet 1uF kondiką užkrauna gana greitai. Mikroschema šalta. Kogero būtų galima išspausti daugiau galios iš tokio čipo.
Šis projektas pareikalo aukų: mano Mastech matuoklis (testeris) žuvo nuo aukštos įtampos. Pomirtinis matavimas senovišku mechaninių voltmetrų parodė 300V DC skalėje ir apie 900V AC skalėje.
Va filmukas:
Garsas biški atsilieka. Čia konvertavimo metu kažkokius parametrus neteisingai užlenkiau ir išsireguliavo kiek.
Aš nenorėjau rašyti šią žinutę, nes nenorėjau aitrinti jautrių sielų. Bet žiaurūs berniukai iš sandėlio liepė paviešinti informaciją.
Kokią valandą lupinėjau raudonų ir infraraudonų lazerių blokelius iš brokuotų DVD-RW DL įrenginių. Kadangi papuoliau į ardymo vidurį, gana didelė dalis įrenginių nepapuolė į mano rankeles. O kuistis šiukšlių maiše aš jau nenorėjau.
Darbo rezultatas- apie 4kg DVD lazeriukų:
Tiksliau čia visa judanti galvutė. Ji susideda iš optikos, dviejų galingų magnetėlių, raudono ~200mW lazerio, panašaus galingumo IR lazerio ir grupės fotodetektorių.
Čia paveikslėlis iš arčiau:
Dabar reikia sugalvoti panaudojimą šiems lazeriams. Viena čia tokia įdėja susiformavo- panaudoti nesufokusuotus lazerius kaip raudonus LEDus automobilio stop signalui. Koks 20…30 lazerių turėtu žybėti ne prasčiau kaip standartinė stop lempą… 🙂
Šį straipsniuką prašė parašyti “Miltukų Meistras”.
Jei netyčia nusipirkot išorinį LG slim DVD RW įrenginį (GSA-E50L, HL Data Storage Inc. Hitachi-LG) ir staiga jis nustojo veikti ir baigėsi garantinis, nepulkit į paniką. Gal tai tipinis šio modelio gedimas- tikriausiai programinė problema.
Paciento simptomai: įjungus maitinimą užsidega žalias šviesos diodas. Tačiau kompas nemato jokio įrenginio ant USB laido. Taip pat neveikia atsidarymo mygtukas.
Remontas labai paprastas- naudodami mažą kryžminį atsuktuvą atsukam 6 varžtus. Atsidarom dėžutę. Viduje atsukam dar vieną varžtelį ir atlaisvinam patį DVD-RW įrenginį. Turim rankose turėti nedidelę spausdintą plokštę (PCB) ir patį DVDRW. Dabar pats remonto metodas. Įjungiam į kompą USB laidą (įšorinio maitblokio nereikia) ir veikiančiam aparate atjungiam ir vėl prijungiam jungtį tarp PCB ir DVDROM. Po šio eksperimento turi pradėti mirksėti šviesos diodas ir viduje įrenginio sušvisti lazeris ir sujudėti galva.
Viską gražiai susukam atgal ir sėkmingai naudojam aparačiuką. 🙂
Žingeidiems- ardydami aparatą atkreipkit dėmesi į keistą kondensatorių kuris pavadintas “Energy storage, 5V 0.5F”. Tas stebūklas padarytas iš dviejų faradinių kondesnatorių po 2.5V sujungtu nuosekliai. Šis kondikas pajungtas tiesiogiai prie 5V šynos. Tikriausiai kaupią energiją įrašymo metu- taip galima naudoti žymiai mažesnio galingumo maitblokį ar netgi naudotis tik USB laido maitinimu.
