Visada norėjau padaryti galio ir aliuminio eksperimentą. Ir pagaliau padariau- paėmiau aliumininį radiatorių iš kompiuterio ir nedidelį gabaliuką galio. Kiek pašildžiau ranka ir truputi pakrapščiau aliuminį, kad pasižeistu oksido plėvelė. Toliau buvo gal kelios savaitės laiko. Susiformavo galio-aliuminio lidinys, kuris skystas ir kambario temperatūroje. Ir ne tik skystas, bet ir “takus”, kaip koks tepalas. O toks “tirpaliukas” skverbiasi į aliuminio struktūrą.
tai tik tiek.
Gyvenu sau fazendoje ir gausiausiai čia dera žolė. Bet ji tokia nelabai žalia ir biški (kai kur stipriai) samanota. Todėl nutariau kiek pakovoti su samanom. Kažkada pirkau parduotuvėje specialias trąšas prieš samanas ir jos tikrai gerai veikė. Tačiau kaina buvo kosminė.
Tačiau dalinė informacija apie sudėtį, bei kvapas ir beja skonis pasakė, kad tai vis dėlto geležies sulfatas su kažkokioms azotinėms trąšom. Trumpas eksperimentas parodė, kad vis dėlto esminis elementas yra geležies sulfatas, nes palaisčius jo tirpalu samano juoduoja tiesiog akyse.
(mega dydžio nuotrauka po poros valandų poveikio. Viena pusė nepalaistyta).
Continue reading →
Kažkada bandžiau klijuoti atvėpusi bato padą su specialiais “batų” klijais. Ir nieko gero nesigavo. Paprasčiausiai labai sunku išvalyti klijuojamą vietą ir tuo labiau išdžiovinti. Gal klijai būvo ir geri, tačiau jau minėti faktoriai ir dar tas, kad labai sunku išlaikyti visas klijavimo sąlygas (patepti, padžiovinti, suspausti reikiamu slėgiu, išlaikyti gana ilgą laiką po presu) buvo sunku, neleido kokybiškai priklijuoti pado. O dabar ir tokie laikai, kad nelabai kas ir klijuoja tuos padus- nebent kas nors turi tikrus odinius batus. Bet tada gal dar galima kur nors rasti tikrą šiaučių.
Dabar, kai biški užsiimu statyba, turiu po ranka statybinės chemijos. Ir ji gerai limpa… Tai va, atsiklijavo per visą ilgį “šliopancų” (šlepečių) padas, todėl nutariaus išbandyti purškiamus putų plastiko klijus. Nes jie- elastingi, gana greitai kietėja ir dar jų kietėjimas nelabai susijęs su tirpiklio garavimu, o kažkokiom cheminėm reakcijom ir kaip katalizatorius/kietėjimo elementas eina paprastas vanduo. Todėl šlepetes paprasčiausiai gerai išploviau po tekančiu vandeniu, kiek galima nusausinau- nors tai gana sunku, nes padas tai kažkoks putų plastikas su atvirom porom. Vanduo iškarto bando įsigerti į vidų. Ružavas (rožines) putas išmozojau po visą padą ir gerai prispaudžiau. Maždaug po valandos jau galima naudotis.
(naudojau klijus, ne putas. Balionas kairėje. Nepirkite senukų “brando”, jis šūdinas)
Jau antra savaitė, kaip padas laikosi ir nebando atsiklijuoti. Pačio pado elastingumas išliko daug maž toks pats.
Pradeda patikti šita chemija- manau reikės pabandyti ką nors dar suklijuoti.
Čia ne apie titaninį šiupelį, o apie kastuvą. Metalo laužo kruvoje buvo labai daug tokių kastuvų ir visi buvo su panašiu defektu. Nežinau, ar čia gamybos brokas ar eksploatacinės problemos. Pagal bendrą susidevėjimą linkstu manyti, kad tai visdėlto gamybos brokas. Paprasčiausiai per didelis apkrovimas štampuojant ir metalas sutrukinėja.
Pats kastuvas klasikinės formos, juntamai lengvesnis. Kaip kasa negaliu pasakyti. Tačiau vieną vienetą nutariau suremontuoti.
Continue reading →
Baigėsi mano naturali kanifolija, tai nutariau pabandyti kiek toksiškesnius kiniškus variantus. Iš kinų užsisakiau kiek pigios litavimo pastos (po ~1USD švirkštukas), dar biški žalių dažų ir jau Lietuvoje, vietinėje pardauotuvėje, už daug pinigų paėmiau Lenkiškos litavomo pastos.
Iš kairės į dešinę: švirkštukas į kurį pritraukiau pastos iš kitos talpos, trys vienodi kiniški švirkštukai su pasta, žali UV kietėjantys dažai, Lenkiška pasta ir senai susenusi lydmetalio pasta (ta kur litavimo pastos suspensijoje kabo mikro alavo rutuliukai). Ta SMD pastą pirkau labai senai, jau daug metų kaip negalioja, bet gaila išmesti. Ją pirkau, kai testavau BGA trafaretus.
Continue reading →
Tai straipsnis apie egzotiškas nesamones. Šį kartą papasakosiu apie metalo laužo keistenybes, senus laikus ir šiaip nesamones. O kaip iliustracija naudosiu mažyti titaninį šiupeliuką pelenams. Ji padariau per porą vakarų kad praleisti laiką ir nežiūrėti į kompiuterį.
Gal vasaros metu, o gal anksčiau atvežė pas mus visą furą titano metalo laužo. Iš visokiausiu atraižėlių aš dariau visokiausius elektrolizės instrumentus, o dideli gabalai ar bet kaip deformuoti objektai iškeliavo į perdirbimą. Tačiau kol ieškojom kiek tiesesnių atraižėlių, buvo pamatyta daugybės egzotikos. Labai solidžiai atrodė didžiulės, gal ketvirčio metro vamzdžio sklendės. Jos tikriausiai buvo kokiam chemijos fabrike- lietas storasienis titano korpusas, tekinto ir frezuotos detalės. Tačiau tai labai normalu- jei reikia valdyti kokios nors rūgšties srautus, titanas kaip tik ta medžiaga. Tačiau labiau nustebino kitas…
Buvo gana daug titaninių kastuvu. Tokių standartinių, kuriai kasamas daržas. Ir tie kąstuvai daryti ne megėjiškai, o štampuoti. Ir gana daug. Ir visi su defektais- titanas sutrūkęs kai kuriose vietose. Kam reikėjo gaminti titaninius kastuvus? Nes ten tikrai ne tarybinių laikų palikimas.
Continue reading →
Kartais taip jau atsitinka, kad staiga kanalizacija pradeda blogai veikti. Aš pasidalinsiu pačiu lengviausiu ir pačiu pavojingiausiu metodu. Svarbu, kad kanalizacija dar kiek veiktu. Ir šis metodas skirtas tiems, kas kanalizaciją užkemša organika: muilo junginiai, kremas, pomada, žmogiena, aliejus ir riebalai, maisto gabaliukai ir, kas svarbiausia- plaukai. Tai ypač aktualu tiems kurie dar turi ilgus plaukus arba prilaiko namie ilgaplaukį gyvūną ar žmogų.
Mums reikia nusipirkti/gauti gryno šarmo. Aš naudoju natrio šarmą. Tai ta pati medžiaga kuri ir yra kanalizacijos valiklyje “kurmis”, tik ten biški su papildomom medžiagom kurios apramina efektą.
Kai natrio šarmas tirpsta, jis labai kaista ir net kartais užverda vanduo. O jei šarmą maišyti su verdančiu vandeniu? Galiu pasakyti, kad filmukyje pavaizduota kriauklė vos vos pratekėjo. Praardžius sifoną, pastebėjau kad visos sienelės buvo apsinešusio kažkuo lipniu, kuris nelabai maišėsi su vandeniu ir šiaip buvo ypač šlykštus ir glitus.
Technologija paprasta ir tikrai skiriasi nuo tos, kuri parašyta instrukcijoje. Ir labai labai pavojinga. Tačiau super efektyvi, nes verdantis natrio šarmo sotus tirpalas mechaniškai krutina šūdą ir jis geriau išsiplauna.
Tačiau mažiau šnekų, o daugiau vaizdų:
Ir rimtai, šarmas gali ištirpinti jūsų veidą ir akis.
Filmukas su angliškais titrais, nes reikia kažkaip monetizuoti šiuos www…
Ir vėl, kažkokios nesamonės iš titano. Tai sukorodavusio seno “eskizo” remontas ir jo tvirtinimo elementai.
Pastebėjau, kad tokia primityvi šaltkalvystė kiek apramina nervus. Aišku, jei viskas maždaug gaunasi, va jei nesigauna, tai nervai visiškai išsitampo.
Visos metalinės detalės iš gryno titano, plastikas- politetrafluoroetilenas (Polytetrafluoroethylene, teflon, Фторопласт).
Continue reading →
Vasara… Beveik jokių projektų nedarom. Nebent tvarkiau kambarį ir garažą. Nu dar pakeliui, darbui, dariau vieną detalę:
Šiuo metu aš dirbu chemiku-laborantu. Nes mano chemikė laborantė atostogauja. O ji, tikras kakulis, paliko gana didelį bardaką ir per skubėjima nenurodė, kad daug tyrimu dar nepadaryta. Tai dirbu stipriai ir nervai nelaiko ką nors kurti šiems puslapiams. Bet va parašyti apie darbą galiu biški. Šiaip, norėjau panašiai rašyti į wikipediją, bet poto nusviro rankos. Ten reikia gražiai viską parašyti, su nuorodom. O iš kur tos nuorodos, kad fire assay arba “bandymas ugnim” naudojamas šimtus metų, tačiau aprašomas tik keliose knygose ir šiaip, yra kaip burtininkavimas su moksliniu pagrindu.
Todėl va jums iliustruotas fire assay for dummies:
Bandymas ugnimi tai metalurginis procesas arba paprasta neorganinė chemija ir fizika aukštoje temperatūroje. Dažniausiai tiriam auto katalizatorius, todėl ir paaiškinsiu šią chemiją. Poto gal kas kur supranta Lietuvių kalbą, išvers sapaliones į bendrinę kalbą ir įdės į darbo puslapius.
Tai autokatalikai tai gana įvairi aukštatemperatūrinė keramika kurios paviršius padengtas įvairiais junginiais, tame tarpe ir brangių metalų Pd, Pt, Rh ir k.t. Paladis dalinai būna oksido pavidale, o šio metalo oksidas specifinis- jis atsparus rūgštim. Todėl norint ištirti kiekybiškai, kiek % metalo yra katalizatoriaus masėje, reikia katalizatorių chemiškai suskaidyti. Galima tirpinti labai piktoje HF rūgštyje, bet tai žiauru. Todėl naudojamas fire assay- ugnies procesas.
Katalizatorius sumalamas. Reikia sumalti smulkiai, iki pudros, kad praeitu per 100μm tinkliuką. Eksperimentui reikia apie 10g medžiagos, bet gerosios medžiagos pasiskirsčiusios netolygiai, todėl yra visa eilė procedūrų, kurios aprašo teisingą medžiagos pavyzdžio paėmimą. Šiaip, 90% laboratorijos klaidų būten ir yra neteisingame pavyzduko paėmime.
Taigi, teisingai paimtus miltukus maišome su fliusu. Fliusas (iš vokiečių kalbos kogero- takus?) tai borakso, smėlio, sodos, anglies (grafito ir kokso pavidale) mišinukas + pernešimo metalas. Aišku visos medžiagos švarios. Kadangi brangių metalų ten vos vos, išgautą metalą nesugrabaliosi. Todėl naudojamas metalas nešėjas- bet koks kontroliuojamas, kiek kilmingesnis metalas. Galima būtų naudoti kokį auksą, bet jis rupužė kiek brangus. Sidabras biški per žemos temperatūros- prie paladžio platinos temperatūrų jis pradeda stipriai garuoti. Todėl naudojamas arba varis arba nikelis.
Aš naudoju varį, nes jo darbinė temperatūra mažesnė ir ji lengviau apdoroti. Kai kurios laboratorijos naudoja nikelį- jis daugiau sugeria kilmingų metalų. Bet jo tolimesnis tyrimas labai komplikuotas- reikia turėti kibirštinį spektrometrą (jis kainuoja daug) arba užsiknisti su tirpinimu.
Continue reading →
