Norėjau parašyti straipsnuką apie vandalizaciją, apie LCD projektoriaus struktūrą ir vidurius… Viskas prasidėjo taip nekaltai:

Tai kažkoks senokas Toshiba LCD projektorius be objektyvo, su 150W lempute ir maža video kamera dokumentų demonstravmui.

Norėjau aprašyti apie optinę dalį ir šį magišką elementą:

Tai tris spindulius sujungiantis kūbas. Kažkur giliau, xenoninės lempos balta šviesa padalinama į tris spindulius, uždedami pagrindinių spalvų filtrai. Poto stovi poliarizatoriai ir LCD matrica.
Vėliau trys spalvoti spinduliai šiuo kūbu (kuris sudarytas iš prizmių) sudedami į vieną

Priekyje jau balta spalva. Nėra tiktai objektyvo.

Čia jau man padėjo nesveikas noras rinkti visokiausius objektyvus. Vienas objektyvas iš kolekcijos beveik tiko. Tereikėjo kiek apvynioti popierium ir įkišti mažą skudurėlį, kad objektyvas stovėtu kiek lygiau.

Kiek padaužius aparatą su kuloku, matyt jis išsigando ir susiremontavo. Todėl vandalizavimo projektas nesigavo- kažkaip ranka nekyla sudaužyti visai gerą aparatą.

Aparatas pastatytas ant mano senuko, 1987 metų laidos, teliko.

Čia vaizdelis ant suveriamų durų- juodas brukšnys tai nepilnai uždarytos durys. Kadang objektyvas nelabai toks kokio reikia, vaizdelis kiek mažesnio dydžio nei gautusi su originaliu. Tačiau tai gal ir gerai, nes buvo mintis rodyti visokius grožius ant kaimyno namo sienos.

Užduotis: automobilyje pajungti elektroniką kuri sriobia tikrai daug galios ir naudoja standartines 5V ir 3.3V įtampas. Tačiau vienas kitas amperas. Jau seniai apie tai masčiau, tačiau bandyti paprasti impulsiniai stabilizatoriai nesusidorojo su užduotim. Įdėja buvo kiek primiršta, kol nepapuolė į rankas IBM e-server kompiuteris. Šis kompiuteris turėjo du hotswapinius maitblokius (deja juos kažkas nukosėjo). Tačiau išardžius hotswapinį mazgą (perdarinėjau korpusą standartiniui ATX maitblokiui) buvo atrastos šios dvi plokštelės susuktos varžtais:

Juodi kištukai tai jugtys į maitblokius. Metalinės didelės detalės- GND ir 12V šynos.
Pasirodo, maitblokis padarytas taip: hotswapiniai maitblokiai gamina tik 12V. Tuo tarpu, kompui reikalingos 5 ir 3.3 (bei neigiamos) įtampos gaminamos šiomis mažytėmis plokštėmis. Tiksliau mažosiomis, vertikaliai stovinčiomis plokstelėmis. Ten kita elektronika skirta apsaugom, monitoringui, maitblokių valdymui ir ryšiui su motinine plokšte.
Plokšteles nulupau, prilitavau prie paprastos plokštelės ir kiek pamodifikavau feedback grandinę. Labai padėjo, kad ST semiconductors puikiai aprašė pagrindinę mikroschemą- L6910.

Čia jaus elektriškai surinktas aparatas be korpusiuko. Tas mažytis ventiliatorius manau bus reikalingas, nes jei bus konvertuojamas koks 100W, tai vistiek ten bus labai karšta. Sakot šimtas vatų nerealų? Demo boardas su silpnesniai tranzais traukia iki 20A. O čia dvi plokštelės. Toliau bus keletas fotkių, kad pažiūrėti atidžiau… Continue reading →

Nepavykus gauti padoraus MOSFETŲ valdymo signalo su įvairiais transformatoriukais nutariau peržiūrėti šiukšlyną. Akis užkliuvo už plazminio teliko tikriausiai Y draiverio plokštės. Šiaip ten daug visokių mosfetų, droseliukų ir kitokio šlamšto. Tačiau ten apsčiai daug Internation Rectifiers draiverių IR2113S ir Agilent (buvęs Hewlett Packard) opto porų specialiai skirtų valdyti mosfetus- A314J, AJ312. Optinės poros padoraus greičio, turi “brown out” apsaugas ir šmito trigerius. Signalo “rise” and “fall” greičiai apie 30nS. Pats draiverys naudoja mažai srovės, todėl yra galimybė bootstrap maitinimui. Visa bėda, kad jie neturi daug galios, kad perjunginėti mano tranzistorius.
Todėl gimė dviguba schema. Optopora atlieka tik galvaninį atrišimą, tuo tarpu trazus valdo mosfetų draiverys.

Schemoje nepavaizduotas maitinimo šaltinis ir gana daug filtrinių kondensatorių. Schema maitinama iš papildomo nepriklausomo transformatoriaus. Čia galima panaudoti ar 50Hz tinklo transformatoriuką ar net paimti įtampą iš senesnių draiverio grandinių kurios valdė ryšio transformatorių.

PCB plokštelė jungiasi prie didžiosios mosfetų plokštės. Ji užsimauna ant joje sumontuotų 2.54mm žingsnio kištukų. Susidvejinusios U1 ir U2 mikroschemos brėžinyje todėl, kad buvo mintis išbandyti kelias Hitachi mikroschemas iš kito donoro. Jos siauresnio korpuso, tuo tarpu visas pinoutas sutampa.

Konstrukcijai kiek trugdo apsauginis termostatas, tačiau nedidelis ipjovimas PCB ir viskas gražiai gavosi. Ir dar priedo veikia. Tiesa, dar liko shot through problema kuri kiek aprašyta senesnėje žinutėje.

Viskas prasidėjo nuo to, kad staiga parūko mistinis melsvas dūmelis iš senoviško tarybinio maitinimo šaltinio. Remontuoti tarybinę technika visiškai nekilo noras, ypač pasižiūrėjus į originalią schemą. Aparatas kaip ir keliavo į šiukšlyną, kai staiga prireikė izoliuoto kiek aukštesnės įtampos šaltinio. O šitame rusiškame aparate stovi klasikinis transformatorius. Ir taip per kelias dienas, ekspromtu gavosi toks kiek keistokas maitinimo šaltinis eksperimentams. Vienintelis noras jį konstruojant buvo, kad jis duotų platų įtampų diapazoną ir nesmirdėtų nuo karštų detalių.
Todėl ir pasirinkom impulsinį stabilizatorių.
Galios transformatorius turi kelias apvijas ir darbinė apvija po išlyginimo kažkur netoli 100V (kiek daugiau). Tokios įtampos jau nevirškina populiarios mikroschemos, todėl nutariau pasinaudoti šrotu. Pagrindinės detalės išimtos iš kažkokio prabangaus ATX maitinimo šaltinio.

Gavosi maždaug toks “aparatas”- senas rusiškas korpusas, kai kurios skylės išnaudotos.

Darbiniai parametrai- 5…75V (duoda ir daugiau, tačiau nelaiko įtampos, nes ji krenta pirmajame transformatoriuje. Be didesnės apkrovos 100V be problemu). Srovė galima ir 1A prie max įtampos. Prie žemėsnės įtampos srovės žymiai daugiau- eksperimento metu 6A saugikliukas sušvito kaip lemputė. Droselį panaudojau labai jau didelį, o raktiniai tranzai arkliniai- jie nėra “jautrūs” mano eksperimentinėm srovėm.. 🙂

Toliau bus kiek detalesnis schemos ir konstrukcijos aprašymas. Continue reading →

Tikriausiai ne vienas kišo pinigus į automatinės benzokolonėlės aparatą ir gal kas mažiau į bankomato pinigų priėmimo lizdą. Ir keiksnojo, kai aparatas neatpažindavo pinigėlių. O labai ne daug kas pagalvodavo, kaip tas aparačiukas padarytas…

Tai toks detektorius su mechaniniais “rolikais” prastumti pinigėlius. Tačiau pats idomumas viduje. Šitas daiGčiukas atsidaro matyt valymui ir kitokiais techninei priežiūrai.

Tačiau pas įdomumas pačiame, elektroniniam viduje:

16 infraraudonų optinių porų kurios peršviečia pinigo kupiūrą. Trys atskirų spalvų (RGB) atspindžio detektoriai. Tikriausiai papildomas mėlynas detektorius prie ultravioletinio diodo. Dvi foto poros pačio įkišimo detektavimui. Vieta tikriausiai kažkokiai kamerai ar magnetinei galvai. Dar du neaiškūs PIN fotodiodai su labai plonais šviesolaidžiais ir atitinkami LEDai.

Visa tai valdoma NEC firmos daugiakojum D70F3116. Dvi AM29F002 ROM mikroschemos, dvi M5M5256DVP RAM, smulki logika, impulsinis maitblokis, DS1803 skaitmeniniai potenciometrai, ADG708 multipleksoriai…

Žodžiu rimts aparats, savo paišytų popierėlių nepakiši… 🙂