Visiškai užmiršau paaiškinti kaip daromas sintetinis nulis (žemė). Ankstesniuose straipsniuose minėjau, kad operacinius stiprintuvus lengviausia projektuoti, konstruoti ir skaičiuoti, kai naudojamas dvipoliaris maitinimo šaltinis. Kai nėra tokio maitinimo šaltinio, galima pasidaryti virtualų (sintetinį) nulį. Dar vienas metodas- tai kur reikia, naudoti porą rezistorių ir pasidalinti įtampą per pusę. Tačiau dabar kalbam apie sintetiką:

Viena iš pirmiau paminėtų schemų turėjo šiuos elementus:

Continue reading →

Užmirštam tuos visus signalo iškraipymus ir pagalvojam apie realų gyvenimą. Anksčiau rašiau apie stiprintuvą kuris signalą ne tik stiprina bet ir vieną signalą invertuoją. Tokia signalo konversija gana dažnai naudojama- tai ne tik “simetrinis” audio signalas, tokie principai naudojami telefonų siustuvuose gigaherciniuose dažniuose ar net “tiltiniam” galios stiprintuve, kur signalas priešingom fazėm paduodamas į garsiakalbį- taip gaunam dvigubai voltų prie tų pačių rail (Vcc).
Aš naudoju tokį signalą iš savo kompiuterio į stiprintuvą. Tik prie kompiuterio kabo audio transformatorius, kuris atriša galvaninį ryši ir aišku daro priešingų fazių signalą (Balanced audio). Toliau per XLR jungtis ir perdaryta firewire kabelį keliauja į garso stiprintuvą. O ten vėl magija- toks signalas vėl sujungiamas į vieną. Tai atlieka diferencinis (skirtuminis) stiprintuvas, dar dažnai vadinamas instrumentiniu stiprintuvu:

(schema nenaudoja sintetinės žemės)
Continue reading →

Atsimenam senuose postuose, kad jei paduodam į stiprintuvą griežtą stačiakampį išėjime gaunam kiek pasvirusius šonus:

Tai yra aprašomas parametras “slew rate”, šioje mikroschemoje 3V/μs. Gaunasi, kad signalas kinta ne greičiau kaip nurodyta.
Paveikslėlyje kažkur 2V ir 500ns, perskaičiavus iki 4V per 1μs. Net geriau nei datašyte.
Continue reading →

Kartai surenki stiprintuvą, o jis kaip ir stipriną, bet naudoja per daug elektros (srovė per didelė), garsas kažkoks keistas arba net cypia. Oscilografas rodo, kad prie pagrindinio signalo dar prisidėjo papildomas, aukštadažnis:

Continue reading →

Primenu schemą:

Ir prisimenam tuos spygliukus signalo pradžioje. Kaip su jai susikovoti? Gi iš pirmojo stiprintuvo signalas buvo geras, tik pasvirusiais šonais. Pradedam nuo neinvertuojančio operacinio U5A. Ten tokie dideli rezistoriai… O jei juos sumažinti 10 kartų? Iš teorijos gi žinom, kad stiprinimas nepasikeis.
R96 ir R93 iš 120 kiloomų tapo 12k. Jungiam schemą ir stebim ekraną:
Continue reading →

Pašnekėjom apie operacinių stiprintuvų teoriją ir sukurpiam tokią schemą realiam pasaulyje:

(Schema pasididina). Schemoje gali būti klaidų ar nereikalingų detalių. Aš ją projektavau ypač senai, poto kai kinai padarė plokštę, tai dar ji kokius metus gulėjo neliečiama. O kai pradėjau montuoti jau neatsimenu kam kai kurios detalės. Šiaip jos skirtos eksperimentuoti ir ne visas reikia sulituoti.) R99 ir R92 nenaudojamas. R89 ir R94- sintetinė žemė.

Šis monstras turi visus teorinius elementus: įtampos kartotuvą- buferį, stiprintuvą ir invertuojantį stiprintuvą.
Continue reading →

Viskas gal prasidėjo nuo sponsorinės MAX4494AKA+T špūlės. Špūlėje kogero 2500 vienetai dvigubu operacinių stiprintuvų. Gana šlykščiam korpuse- SOT-23. Tai niekuom neišsiskiriantys stiprintuvai, kaip rašo datašytas “general-purpose operational amplifiers”, “unity-gain bandwidth
of 5MHz” ir bla bla kuri man nieko nesako, nes niekada nesimokiau ir per daug nesidomėjau aš operacinių stiprintuvų teorija. Bet praktiškai naudoju.
Taigis, turim pora “štukų” mikroschemų- reikia jas kam nors panaudoti. O kam gi, jei ne eksperimentams. Kai projektuoji PCB, dažnai lieka laisvos vietos iki standartinio dydžio, tai ko į tą vietą nesukišti tuos mikrobus.

Continue reading →

Vaikystėje ir jaunystėje domėjausi radioelektronika. Tačiau buvo viskas kitaip- viskas buvo brangu, nebuvo prietaisų ir detalės buvo deficitas. Niekada netraukė jokios “šviesos muzikos”, tačiau norėjosi garso. Buvo net pradėjęs konstruoti lempinį garso stiprintuvą, bet jis dėl namiškių kaltės pražuvo (neatskyrė stiprintuvo nuo šiukšlių kalno ir išmetė). Vienu metu buvo mada konstruoti detektorinius radio imtuvus (0-V-0), tačiau aš gyvenu prie radio trugdymo stoties, taigi girdėdavau tik “Majak” radio stotį. Tačiau man patiko, kad kažkas groja, ir tik vėliau suvokiau, kad toje vietoje kur gyvenu groja bet kas- netgi neprijungta garso kolonėlė. Aišku turėjau ką nors įtarti- nes kiek bevynioji antenos kontūrą ir kiek besukioji kintamą kondensatorių, bet vis tiek groja ta pati stotis. O užmiestyje kažko negrojo. Todėl už sutaupytas lėšas pirkausi ne vieną radijo konstruktorių. Net ko gero senienų stalčiuje turiu šitą, tikrai turėjau kelis variantus “Юность” kurie atrodė maždaug taip ir gal kokią tokią nesąmonę. Visi parduodami konstruktoriai pasižymėjo tuo, kad jie buvo tiesioginio stiprinimo, gal kurie regeneratyvinai (1-V-1, 2-V-1). Tačiau jie taip pat gaudė arba vieną stotį arba neveikė. Neveikė dėl dominuojančios stoties ir dar gal dėl mano kreivo surinkimo arba tikrai galimai defektuotų detalių (rusai mokėjo šūdą gaminti). Ir niekada nemačiau nei vieno konstruktoriaus veikiančio superheterodino principu.
Neseniai pas kinus nusipirkau radijo konstruktorių pabandymui, pasirinkau oldskūlinį variantą- tik ant tranzų. Ir superheterodiną.

pasidina
Continue reading →