Čia šiaip, žinutė žmonėms kurie girdėjo žodelį “harmonikos”, tačiau nekrimto aukštosios matematikos ir nebandė parašyti Furje eilutę.
Supaprastinta teorija- bet kokį signalą galima sukonstruoti maišant paprasčiausius sinusoides, kurių dažnis vis aukštesnis. Yra visokiausių variantų tos eilutės, tačiau pasinagrinėkim pačia paprasčiausią:

Y=a1*sin(x)+a2*sin(2*x)+a3*sin(3*x)+a4*sin(4*x)+…

a1, a2, a3 ir t.t. yra harmonikų stiprumas (lygis).

O kaip pasidžiaugti ta eilute nevarginant smegenų su skaičiavimais ir programavimais? Galima pasibandyti paleisti šią mažą programą (ji veiks, jei jūsų kompas turi MS Visual Basic6 runtime).

Pačios programos archyvas: (Harmoniku demo softo pilnas installas + source). Instrukcijos paprastos- smaukom parametrus ir gaunam paveikslėlį. Kadangi galim keisti tik 11 16 harmonikų, tai nelabai pavyksta gauti kiek tikslesnius vaizdelius (mano programa “nepraleidžia aukštų”). Kuo daugiau harmonikų, tuo labiau galima atkurti reikiamą signalo formą.
Jei netingėsiu, nupaišysiu kitą programą kuri leis nupaišyti bet kokį harmoningą signalą ir jį išskaidyti į harmonikas. Kažkada tai buvau padaręs ant Amiga kompiuterio, bet source failu neišsaugojau… 🙁

Norėjau parašyti straipsnuką apie vandalizaciją, apie LCD projektoriaus struktūrą ir vidurius… Viskas prasidėjo taip nekaltai:

Tai kažkoks senokas Toshiba LCD projektorius be objektyvo, su 150W lempute ir maža video kamera dokumentų demonstravmui.

Norėjau aprašyti apie optinę dalį ir šį magišką elementą:

Tai tris spindulius sujungiantis kūbas. Kažkur giliau, xenoninės lempos balta šviesa padalinama į tris spindulius, uždedami pagrindinių spalvų filtrai. Poto stovi poliarizatoriai ir LCD matrica.
Vėliau trys spalvoti spinduliai šiuo kūbu (kuris sudarytas iš prizmių) sudedami į vieną

Priekyje jau balta spalva. Nėra tiktai objektyvo.

Čia jau man padėjo nesveikas noras rinkti visokiausius objektyvus. Vienas objektyvas iš kolekcijos beveik tiko. Tereikėjo kiek apvynioti popierium ir įkišti mažą skudurėlį, kad objektyvas stovėtu kiek lygiau.

Kiek padaužius aparatą su kuloku, matyt jis išsigando ir susiremontavo. Todėl vandalizavimo projektas nesigavo- kažkaip ranka nekyla sudaužyti visai gerą aparatą.

Aparatas pastatytas ant mano senuko, 1987 metų laidos, teliko.

Čia vaizdelis ant suveriamų durų- juodas brukšnys tai nepilnai uždarytos durys. Kadang objektyvas nelabai toks kokio reikia, vaizdelis kiek mažesnio dydžio nei gautusi su originaliu. Tačiau tai gal ir gerai, nes buvo mintis rodyti visokius grožius ant kaimyno namo sienos.

Užduotis: automobilyje pajungti elektroniką kuri sriobia tikrai daug galios ir naudoja standartines 5V ir 3.3V įtampas. Tačiau vienas kitas amperas. Jau seniai apie tai masčiau, tačiau bandyti paprasti impulsiniai stabilizatoriai nesusidorojo su užduotim. Įdėja buvo kiek primiršta, kol nepapuolė į rankas IBM e-server kompiuteris. Šis kompiuteris turėjo du hotswapinius maitblokius (deja juos kažkas nukosėjo). Tačiau išardžius hotswapinį mazgą (perdarinėjau korpusą standartiniui ATX maitblokiui) buvo atrastos šios dvi plokštelės susuktos varžtais:

Juodi kištukai tai jugtys į maitblokius. Metalinės didelės detalės- GND ir 12V šynos.
Pasirodo, maitblokis padarytas taip: hotswapiniai maitblokiai gamina tik 12V. Tuo tarpu, kompui reikalingos 5 ir 3.3 (bei neigiamos) įtampos gaminamos šiomis mažytėmis plokštėmis. Tiksliau mažosiomis, vertikaliai stovinčiomis plokstelėmis. Ten kita elektronika skirta apsaugom, monitoringui, maitblokių valdymui ir ryšiui su motinine plokšte.
Plokšteles nulupau, prilitavau prie paprastos plokštelės ir kiek pamodifikavau feedback grandinę. Labai padėjo, kad ST semiconductors puikiai aprašė pagrindinę mikroschemą- L6910.

Čia jaus elektriškai surinktas aparatas be korpusiuko. Tas mažytis ventiliatorius manau bus reikalingas, nes jei bus konvertuojamas koks 100W, tai vistiek ten bus labai karšta. Sakot šimtas vatų nerealų? Demo boardas su silpnesniai tranzais traukia iki 20A. O čia dvi plokštelės. Toliau bus keletas fotkių, kad pažiūrėti atidžiau… Continue reading →

Nepavykus gauti padoraus MOSFETŲ valdymo signalo su įvairiais transformatoriukais nutariau peržiūrėti šiukšlyną. Akis užkliuvo už plazminio teliko tikriausiai Y draiverio plokštės. Šiaip ten daug visokių mosfetų, droseliukų ir kitokio šlamšto. Tačiau ten apsčiai daug Internation Rectifiers draiverių IR2113S ir Agilent (buvęs Hewlett Packard) opto porų specialiai skirtų valdyti mosfetus- A314J, AJ312. Optinės poros padoraus greičio, turi “brown out” apsaugas ir šmito trigerius. Signalo “rise” and “fall” greičiai apie 30nS. Pats draiverys naudoja mažai srovės, todėl yra galimybė bootstrap maitinimui. Visa bėda, kad jie neturi daug galios, kad perjunginėti mano tranzistorius.
Todėl gimė dviguba schema. Optopora atlieka tik galvaninį atrišimą, tuo tarpu trazus valdo mosfetų draiverys.

Schemoje nepavaizduotas maitinimo šaltinis ir gana daug filtrinių kondensatorių. Schema maitinama iš papildomo nepriklausomo transformatoriaus. Čia galima panaudoti ar 50Hz tinklo transformatoriuką ar net paimti įtampą iš senesnių draiverio grandinių kurios valdė ryšio transformatorių.

PCB plokštelė jungiasi prie didžiosios mosfetų plokštės. Ji užsimauna ant joje sumontuotų 2.54mm žingsnio kištukų. Susidvejinusios U1 ir U2 mikroschemos brėžinyje todėl, kad buvo mintis išbandyti kelias Hitachi mikroschemas iš kito donoro. Jos siauresnio korpuso, tuo tarpu visas pinoutas sutampa.

Konstrukcijai kiek trugdo apsauginis termostatas, tačiau nedidelis ipjovimas PCB ir viskas gražiai gavosi. Ir dar priedo veikia. Tiesa, dar liko shot through problema kuri kiek aprašyta senesnėje žinutėje.